Štai Žygimantas Pavilionis dar kartą parodė visiems, kad kategoriškas ir neatsakingas požiūris į oponentus, politinius partnerius, kolegas tampa ne tik eiline, smerktina ar pašaipos verta klaida, bet pavirsta į visos partijos reputacijos pagrindą.
Visų šių Ž. Pavilionio „paklydimų“ priežastis nėra tik jo paties kultūros stokos problema, tai ir partijos bei frakcijos vidaus disciplinos bei aiškios politinės strategijos nebuvimo pasekmė.
Visų šių nenaudingų konservatoriams tendencijų ištakos, matyt, yra tame, kad tiek partinis gyvenimas, tiek ir frakcijos funkcionavimas yra palikti savaiminio vyksmo inercijai. Kodėl? Todėl, kad lyderiai visų pirma yra užimti kitomis problemomis.
Gabrielius Landsbergis didžiąja dalimi priverstas veikti užsienio politikos srityje. Būti ministru reiškia ne tik juo vadintis, bet ir vykdyti didžiulės institucijos administravimą, gilintis į einamuosius užsienio politikos klausimus ir dalyvauti daugelyje reprezentacinių ir gyvybiškai svarbių veiksmų užsienyje, reikalaujančių greito, valstybiškai išmintingo ir lankstaus sprendimo.
Užsiiminėti frakcijos bei partijos reikalais tiesiog neužtenka nei laiko nei energijos. Na, o „šventa“ partijos pirmininko vieta tuščia nebūna. Simboliškai G. Landsbergis išlieka partijos pirmininku, o funkciškai jo vaidmenį uzurpuoja aktyviausi ir ne visada mąstantys apie partijos ar Seimo daugumos reputaciją.
Dėl siekio dominuoti tiek frakcijoje, tiek ir partijos gretose turi vykti stumdymasis ir konkurencinės rungtys, susivedančios į keistas ir neaišku kur vedančias diskusijas tarp savų dėl organizacinių klausimų, dėl prioritetų bei principinių nuostatų atstovavimo Seime.
O viešumoje dominuoja tie, kurie gali iššaukti dėmesį į save. Taigi politinis epatažas, skandalingi pareiškimai, neadekvatūs Prezidento puolimai bei nesusipratimai tampa esminiu TS-LKD bruožu. Tokia situacija tiktai nėra strategiškai naudinga šiai partijai. Nusivylimas ja augs ir plėsis, nes visuomenė gali reikšti įvairias trumpalaikes emocijas atskirų, neadekvačiai besielgiančių politikų atžvilgiu, bet su laiku tie politikai ir taps visos partijos veidu. Ne partijos pirmininkas diktuos partinės strategijos gaires.
Ar turi jau dabar kas nors iš konservatorių laiko bei intereso apie tai susimąstyti, organizuoti pasitarimus bei planuoti tikslingus ir sutartus veiksmus Seime, santykiuose su Prezidentu bei opozicija ir elgesį viešumoje? Sprendžiant apie paskutiniu metu vykstančias provokacines (kitaip ir nepavadinsi) Žygimanto Pavilionio, Manto Maldeikio informacines akcijas, jie ir yra šios partijos veidai, strategai bei lyderiai. Bet skelbia jie ne sutartinai išreikštą partinį interesą, kuris buvo paskutinį kartą išdėstytas rinkiminėje programoje, ne konservatizmo dvasią, o asmenines ambicijas būti ryškiausiais, labiausiai matomais ir todėl svarbiausiais politikais.
O gal jie vykdo partijos strateginius tikslus atitinkančias veiklas? Jei taip, tada partija tampa tik skandalų bei intrigų iniciatore. Nemanau, kad TS-LKD dauguma to nori.
Ateitis tokiai partijai bus sunki, nes už organizaciją su Ž. Pavilionio bei M. Maldeikio veidu balsuos tik panašūs į juos. Bus įdomus, gal net konservatoriams dramatiškas, tačiau pamokantis rinkiminis eksperimentas, leisiantis realiai pamatyti, kiek Lietuvoje yra žmonių, pasirengusių visus politikos procesus suvesti į skandalų vykdymą.