Na, tarsi viskas teisinga, suprantama ir reikalinga keisti bei tobulinti. Bet, deja, tai nėra strategijos, tai tik politikų konstataciniai teiginiai, kurių tikslas yra ne strategijų deklaravimas, o prisitaikymas prie aktualių ir, deja, dažniausiai emocinių visuomenės vertinimų.
Politikai kalba, nes to nori visuomenė. Bet jie turi kalbėti tai, ką jiems diktuoja jų ideologiniai principai ir politinės strategijos. O kadangi jų nėra, geriausia kalbėti apie teisybės nebuvimą: visi valdžioje blogi, visi, kas turi pinigų vagys, o tie, kurie juos gina – nupirkti, tik mes, sakantys tai, esame geriečiai.
Štai valdančioji dauguma pasimetusi dėl įtampų, susietų su Jaroslavu Narkevičiumi, dėl frakcijos „Lietuvos gerovei“ iširimo ir tolesnių galimybių bendradarbiauti su atskirais šios frakcijos nariais, dėl koalicijos sutarties su „tvarkiečiais“ ir t. t.
Mes akivaizdžiai matome suirutę valdančiųjų gretose ir negebėjimą atrasti motyvacijų, kurios iš vienos pusės organizaciškai disciplinuotų valdančiuosius, o iš kitos pusės sutelktų visus konstruktyviam darbui Seime ir Vyriausybėje.
Epizodiniai padiskutavimai apie problemas, erzinantys nesutarimai partijų ir frakcijų viduje ardo valdančiųjų darną ir viešumoje mes matome pakrikusią Seimo daugumą bei neveiklius ministrus.
Iš viso to iškyla sudėtingiausia problema – rinkimų pergalės problema. Čia irgi suvokiama, kad esant tokiai padėčiai valdančiųjų gretose, laimėti rinkimuose lemiamą skaičių vietų bus sudėtinga.
Ar sprendžiamas šis klausimas, kuris gal ir nėra tiesiogiai sietinas su ideologinėmis strategijomis, tačiau jis pats savaime yra strategiškai svarbus?
Ir štai tarsi barzdotas anekdotas pateikiamas siūlymas nuleisti rinkiminę kartelę iki trijų procentų. Tokiu būdu sukuriant šansą dabar silpnai beatrodantiems mažų partijų atstovams įžengti į Seimą. Vertybiškai tai pagrindžiama demokratijos principais, kur visi turi turėti lygias teises bei galimybes, kuomet mažosios partijos įgyja galimybę atstovauti tas socialines grupes, kurios nėra atstovaujamos. Skamba gražiai, bet populistiškai.
O realybėje metamas gelbėjimosi ratas į sudėtingą rinkiminę padėtį pakliuvusiems socialdarbiečiams ir dar eilei už Seimo ribų esančių politinių struktūrų, ir numatomas rinkimės strategijos kontūras: laimės daug silpnų partijų ir jos bus dėkingos „valstiečiams“, juk pastarieji vis tiek gaus pakankamai didelį kiekį balsų.
Taigi, galvojama ir apie būsimo Seimo konfigūraciją. Ir suvokiama, jei trijų procentų riba bus patvirtinta, Seimas bus labai įvairus ir mažosios frakcijos arba atskiri mažųjų partijų atstovai galimai telksis apie „valstiečius“.
Tačiau nekalbama, kad esant tokiai Seimo struktūrai, mes turėsime dar labiau fragmentuotą Seimą ir dar chaotiškiau dirbančius „valstiečius“ bei jų smulkius ir ambicingus satelitus. Ir vėl teks visiems kalbėti, kad valdžia bloga, viskas nupirkta ir emocingai laukti naujų gelbėtojų.