Žiūrėdami filmą visi labai lengvai ir greitai pasiskirsto į vienų ar kitų herojų šalininkus. Bet kuomet susiduriame su bausmės skyrimo ir kalinimo problema realybėje, herojumi tampa tik tas, kuris yra laisvėje ir kuris neabejoja kalinčių kalte ir bausmės pagrįstumu.
Dažnas linki nuteistajam neišeiti iš kalėjimo, dar daug kas mano, kad bausmės yra pernelyg švelnios. Ir apskritai, mes linkę spręsti apie kalėjimus iš to, ką matome per televizorių ir mažai žinome apie tikrąjį kalinių gyvenimą.
Nors ką besakysi, apie kalėjimų kasdienybę yra rašoma bei rodoma pakankamai daug meno kūrinių (detektyvai bei trileriai mus patalpina į sudėtingas gerų ir blogų kalinių santykių peripetijas), yra daug žurnalistinių reportažų apie kriminalinio pasaulio įvykius ir apie kalėjimų buitį ir papročius.
Pagaliau mes lankėmės jau neveikiančiame Lukiškių kalėjime ir jei ne supratome kažką, tai tikrai patyrėme nejaukumą ir net tvyrančią įtampą koridoriuose ir kamerose.
Bet svarbiausia, kuomet samprotaujame apie bausmę, visi kaip vienas linkime jos tik didesnės ir griežtesnės. Tai reiškia, kad mes nusikaltusį žmogų, nesvarbu, ar jis tik kažką pavogė, sužalojo ar užmušė, pasmerkiame amžiams – jis turi išnykti kalėjimų koridoriuose, jo neturi būti viešumoje, jis negali pasitaisyti, nes yra pasmerktas daugumos.
Net pats nuožmiausias nusikaltėlis kažkada buvo tiesiog paprastas žmogus ir tikrai norėtų vėl juo būti. Žinia, kaltė neišnyksta ir už ją reiks atlikti bausmę, bet kas bus po jos? O po bausmės visuomenė, kuri vengia susimąstyti ties nusikaltimo priežastimi ir bausmės adekvatumu, atstums buvusį nusikaltėlį ir paskatins jį vėl nusižengti įstatymui ir moralei.
Tai, kas vyksta šiandieniniame politikos lauke, kuomet diskutuojama dėl kalinimo griežtinimo, dėl draudimų mažinti bausmes, yra nesuprantama. Jei kalintis asmuo rodo norą grįžti į normalaus gyvenimo vėžes, šiandien vertinama supaprastintai – politikai rengiasi rinkimams ir jiems reikalinga dirginti tokias visuomenės emocijas, kurios priverstų rinkėją susitapatinti su politiku. Kalinimo griežtinimas gali būti tokiu dirgikliu.
Štai mes svarstėme pabėgusio kalinio problemą. Tai, kad jis pabėgo, tėra faktas, kad kalinimo įstaigose, kaip ir visur kitur, būna klaidų ir netikėtumų. Bet dauguma kalinčiųjų labai gerai supranta, kad darbas ir lengvatos dirbantiesiems yra šansas, vilties išsipildymo galimybė sugrįžti į visuomenę.
Pabėgėlis savaip išdavė visus kalinčius, nes emocingas ir rinkimiškai aštrus kaltinimas gali sustabdyti pradėtą resocializacijos reformą. O ji svarbi ir laukiama, nes be jos kaliniai taip ir liktų tik kaliniai, kurių likimas amžinai būti pasmerktais.
Išties resocializacija, t. y. grąžinimas į normalų gyvenimą tų, kurie nusikalto ir yra pagrindinis kalėjimo funkcionavimo uždavinys. Čia pagalba nuteistajam nereiškia atleidimo už nusikaltimą, tai suklydusio žmogaus gelbėjimas ir jo mokymas būti reikalingu visuomenei.
Taigi visuomenė ir politikai, kurie bausmę supranta tik kaip kerštą už nusikaltimą išties nėra nei pilietiški, nei atitrūkę nuo senų sovietinių kalėjimo tradicijų, kur taisyklė buvo tik viena – nusikaltėlis turi sėdėti. Gal todėl tuomet visa šalis buvo kalėjimas, nes visi vienas kito atžvilgiu buvo įtartini ir pavojingi. Esant tokiam bausmės supratimui, pabėgti iš kalėjimo beprasmiška, nes jis visur – mūsų baimėse ir stereotipuose.