L.Bielinis. „Poker face“ arba prezidentė kovose (V)

Visi kalba apie reitingo reikšmę politikoje, politikai mano esą laimėtojai, kai jų reitingas būna aukštesnis už kitų politikų. Praeitą savaitę paskelbti reitingai vėl sukėlė diskusijas apie vienų jėgą ir kitų silpnumą. Tačiau politinė aklavietė, atitrūkimas nuo realybės susiformuoja tada, kai reitingų augimas tampa savitiksliu ir tuo pačiu bene vieninteliu politiko veiklos rodikliu. Tada užmirštama, kad politika yra efektyvi rezultatais, o ne reitingais ir visuomenės palankumo dydžiu.

Nors dažnai kalbama, kad visuomenės palaikymas neatsiejamas nuo rimtos politikos, šiame postmoderniame pasaulyje dažnai efektyvumas politikoje keičiamas geru įspūdžiu, nuosekliai formuojamu įvaizdžiu, bet ne politinių sprendimų racionalumu ir naudingumu visuomenei. Reitingai išties nėra argumentas, bet tai yra viešosios nuomonės instrumentas, labai efektyvus politikoje bei politinėje kovoje.

Išties nieko nėra paprasčiau kaip ginčytis dėl reitingų. Vieni tyrėjai, remdamiesi vienokiais klausimais, pateikia vienus duomenis, kiti, remdamiesi kitais klausimais, – kitus. Taigi ginčui bei intrigai vietos į valias. Tačiau laimėtojas lieka vienas – žiniasklaida, prikausčiusi mūsų dėmesį į jos transliuojamas diskusijas.

Šiandien visi stebi Dalios Grybauskaitės aukšto reitingo kreivę. Vieni laukia, kada pagaliau kris tas nelemtas „pasitikėjimas“, kiti džiūgauja, kad jis lieka stabilus, nepriklausomai nuo įvykių. Tiesą sakant, sudėtinga kalbėti apie pasitikėjimą ir jo atspindėjimą reitinguose. Tai greičiau geras žaidimas politikams bei žiniasklaidai, nei tikras realybės vaizdelis.

Lauras Bielinis

Dalia Grybauskaitė kalba ne lakoniškai, bet lozungine kalba, t.y. trumpina savo kalbėjimą ne dėl bandymo susikoncentruoti ties esme, o dėl įpročio eiti paskui trafaretinius, visuomenės aprobuotus klausimus, jau išviešintus spaudoje, taigi paverstus štampais.

Daug svarbesnis pasitikėjimo matmuo yra realus prezidentės santykis su visais Lietuvos politikos veikėjais. Čia mes galime aptikti labai sudėtingą ir, galimas daiktas, negrįžtamai komplikuotą situaciją. Santykyje su Seimu kaip visuma, prezidentė jau sukūrė tam tikrą įtampą, palaikydama bei eskaluodama neigiamą viešąją nuomonę Seimo atžvilgiu. Čia prezidentė neišvengiamai tampa dienos įvykių herojė, nes ji nevengia mestelti kietesnio žodelio, vertindama Seimo „neveiklumą“.

Žiniasklaida tampa jos savotiška atrama net tada, kai ta žiniasklaida kritikuoja ją pačią. Šioje naujos valdžios (valdžia per viešąją nuomonę) sistemoje svarbiau yra ne kritika ar pagyrimas, ne politinė patirtis ar parinis „svoris“, bet visuomenės dėmesio kryptis. Todėl realią persvarą turi tas politikos subjektas, kuris intensyviau kreipia dėmesį į save.

Savo kalbėjimo maniera bei kietais išsireiškimais apie kitus politikus D. Grybauskaitė mūsų dėmesį pritraukia ilgam. Ne veltui A. Valinskas, politikoje neturintis nei autoriteto, nei adekvataus savo galimybių suvokimo, taip įnirtingai atakuoja D. Grybauskaitę – ji yra tikroji priešininkė ten, kur jis turi pretenzijų jaustis stipriu – viešajame žiniasklaidos lauke. Prezidentė užgožia jo intensyviai eksponuojamą įvaizdį, be jos jis liktų pagrindiniu viešo aptarimo objektu.

Taigi D. Grybauskaitė efektingai prezidentauja mūsų nuomonėje ir mūsų žiniasklaidoje. Iš čia jos visiškas (sąmoningas ar naivus?) tylėjimas dėl žiniasklaidos įsiterpimo į teisinius procesus, kada net Seimas yra priverstas kviestis einantį generalinio prokuroro pareigas pasiaiškinti, kokia žiniasklaidoje teikiama versija dėl nusikaltimo yra tikra?

Žiniasklaida turi labai svarbų balsą sprendžiant teisėsaugos problemas, formuoja išankstinę viešąją nuomonę ir tuo sumenkina visą teisinės valdžios šaką. Tokia padėtis turėtų kelti nerimą prezidentei ir ji tiesiog privalėtų sustabdyti institucinės atsakomybės tvarką, tačiau ji pati naudojasi viešąja nuomone ir jos sukurtomis tendencijomis, inercijomis savo taktinių tikslų, stereotipinių įsitikinimų dėl teisėsaugos institucijų valdymu, todėl nieko nedarys situacijos atitaisymui.

Įsiklausę suvoksime, kad prezidentės kalbėjimas yra labai tinkantis viešosios nuomonės lygiui, kur vyrauja paviršiškas apibendrinimas ir esmės suvokimo stoka. D. Grybauskaitė kalba ne lakoniškai, bet lozungine kalba, t.y. trumpina savo kalbėjimą ne dėl bandymo susikoncentruoti ties esme, o dėl įpročio eiti paskui trafaretinius, visuomenės aprobuotus klausimus, jau išviešintus spaudoje, taigi paverstus štampais.

Lozungai, tuščios frazės mus traukia savo paprastumu ir verčia į juos reaguoti. Todėl esame priversti painiai interpretuoti, ginčytis dėl jų reikšmių, „pritraukti“ prie suvokiamų prasmių, minkštinti ar tiesiog aiškinti savaip ir klysti jos akyse. Tokiu būdu susikalbėjimas tarp valdžios šakų iškreipiamas bei suvulgarinamas.

Panaši situacija kuriasi ir jos santykyje su politinėmis partijomis bei su kitomis institucijomis. D. Grybauskaitė formuoja nesusikalbėjimo barjerus tarp savęs ir partijų, atskirų politikų ir institucijų. Situacija išsikreipia dar daugiau, kada prezidentė bendrauja su politikais, partijomis bei institucijomis jau per žiniasklaidą bet ne tiesiogiai, kada žurnalistams trumpai komentuoja arba nusako situaciją bei tikslus. Žiniasklaida tampa savotiška jos „mįslingų“ teiginių aiškintoja bei tarpininke bendrauvimui su kitomis valdžios šakomis viešosios nuomonės lauke.

Gali kilti klausimas, kodėl taip yra. Nemanau, kad įmanoma atsakyti remiantis tik politikos argumentais, nes be politikos intereso yra paprasti žmogaus charakterio ypatumai, kompleksai bei baimės, kurias šis būdamas aukštose pareigose net to nesuvokdamas retransliuoja visiems aplinkui.

Pasisakymuose apie D. Grybauskaitę kalbama apie jos ryžtingumą bei kardinalų veikimą. Bet tikrovė jau rodo, kad kardinalumas prasideda ir baigiasi stiprią prezidentę ženklinančiuose žodžiuose. Iš tikrųjų ji niekada (nei praeityje, nei dabar) nedemonstravo ryžtingų veiksmų ir siekių pakeisti situaciją. Dažniausiai jos sprendimai bei veiksmai (vieni geri, kiti kritikuotini, tačiau dauguma jų ryškiai pateikti žiniasklaidoje) yra padaryti po fakto, po įvykio, kada visuomenė jau įvertino ir daugumos nuomonė jau nusistovėjusi. Taigi pavadinti juos ryžtingais veiksmais būtų netikslu.

Nebent reitingai prezidentei leidžia jaustis nevienišai. Jos politinis vienišumas neišvengiamai vers ją siekti jei ne draugystės su ją iškėlusiais į prezidentes, tai bent tarnystės jiems - vis kažkoks artumas. Bet kaip visada su ja bus sužaista paprasta šachmatinė partija, kur karalienės keitimas į kitą figūrą nulemia žaidimo baigtį.

Pasibaigus prezidentavimo laikui ji liks už užtrauktų užuolaidų, be draugų ir be reitingų. Dabar su ja yra skaitomasi kaip su prezidentine pozicija, bet kas bus, kai baigsis aktyvios politikos laikotarpis? Kaip ji perlips tuos barjerus ir atras savo lygią ir garbingą vietą tarp tų, kuriuos pažemino? Ko gero teks jai sėdėti rezidencijoje vienatvėje ir nieks prie jos nelįs...