Kas tai – visiškas VSD neprofesionalumas? Buvusios Sovietų Sąjungos ir dabartinės Rusijos specialiųjų tarnybų negrabus ir iš esmės komiškas kopijavimas? Ar logiškai išsirutuliojęs veiksmas, galutinai atidengęs Rusiją nuolatos keiksnojantį veidrodinį jos atspindį?
Jei taip, tai kokia prasmė aštrinti plunksną, tobulinti stiprią antirusišką retoriką ir vaidinti laisvės bei demokratijos karius posovietinėje erdvėje, jei patys baigėme nusiristi į mažąjį putinizmą be Putino, bet su visais kitais jo komponentais, įskaitant siekį užvaldyti viešąją sferą, įtvirtinti vieną – valstybinę ir pagal apibrėžimą teisingą – poziciją, iš oficialiosios žiniasklaidos išguiti ir nutildyti kritikus, o nepatinkančią ir nepatogią kritiką interpretuoti kaip valstybės ir jos vadovybės priešo klastą?
Nejaugi Lietuvoje nesuvokiama, kad jokios priežastys demokratinėje valstybėje neleidžia ir niekuo nepateisina saugumo tarnybos šefo lakstymo į parlamentą ir aiškinimo, kad esama pavojingų žurnalistų, su kuriais politikams nevalia susitikinėti? Juk toks įvykis bet kurioje Vakarų Europos ar Šiaurės Amerikos valstybėje būtų pasibaigęs tokio aukšto pareigūno išprašymu iš parlamento bei po to sekusiu žaibišku jo atstatydinimu?
Kad nereikėtų mąstyti sąmokslo teorijos kategorijomis, pasistenkime paprastai atsakyti į klausimą, kaip visa tai pasidarė įmanoma. Atsakymas paprastas: Lietuvą jau daugiau nei aštuonerius metus valdo ne politikai, o biurokratai. Mūsų politinė klasė beviltiškai pralaimėjo šią svarbią kovą lietuviškajam geležiniam narvui – biurokratijai, kuriai jau seniai jokios problemos nekelia rinkimai ir jų rezultatai.
Ne politikai kontroliuoja biurokratus čia, o priešingai – sena ir patyrusi biurokratija greitai neutralizuoja politikos naujokus ir niekais paverčia visas jų pastangas likti nepriklausomais ir principingais. O ką daugiau reiškia visos kalbos apie politinės valios nebuvimą? Iš kur ta politinė valia ir ryžtas šalyje, kurioje visi galios instrumentai yra vienos partijos – kone orveliška naujakalbe save vadinančios socialdemokratine – ir jos biurokratinės, finansinės bei žiniasklaidos jungtinės struktūros rankose?
Ministrai, vyriausybės ir Seimo nariai ateina ir nueina, o jie lieka ir valdo. Be jokios rotacijos ir aiškesnių kadencijų ribų valdantys biurokratai savaime gal ir nebūtų blogis, bet jie sabotuoja visas permainas ir nužudo bet kokią pažangą, idealizmą ir iniciatyvą šalyje, kurios jėgos jau ir taip maksimaliai įtemptos ir kuri stovi kryžkelėje, vakarietišką valdymą ir demokratiją skiriančioje nuo valdymo formos, kurios esmė yra palikti kaip galima mažiau politikos politikoje ir pakeisti ją jėgos struktūros, biurokratų bei jų satelitų valdžia.
Iki šiol jautėme, kad kažkas nejuokais išsiderino Lietuvos politikoje, kad šalies vadovai yra sąmoningai izoliuojami nuo kitokių nuomonių ir oficialiąją poziciją koreguojančių ar kritikuojančių pozicijų, racionalų diskursą keičiant sąmokslo teorijos kategorijomis ir valstybės priešų paieška kone lygioje vietoje. Akivaizdu buvo, kad megaministerijos funkcijas sau pati pasiskyrė Užsienio reikalų ministerija. Nepaisant jos neabejotino profesionalumo ir gerokai aukštesnio lygio nei tas, kurį demonstruoja daugelis kitų mūsų ministerijų, tai vis dėlto pavojinga ir demokratijai ne pačių palankiausių rezultatų galinti duoti tendencija.
Teorija, kad negalima pasikliauti neprotingų rinkėjų renkamu neprotingu parlamentu, kuris gali išsukti iš kelio dėl takelio ir pradėti vesti šalį ne ten, kur reikia, gal ir turi savo racionalų grūdą (ypač kai šalį pradeda valdyti iš esmės politiškai suaktyvėjęs ir legalizuotas kriminalinis pasaulis). Bet pavojų šioje teorijoje slypi dar daugiau, todėl reikia mokėti valingai ir protingai padėti tašką ten, kur prasideda grėsmės demokratijai. Nepasitikėjimas parlamentu ir apskritai politikais Lietuvą atvedė į užkulisinių kovų ir rūmų intrigų politiką, kurioje kertinį vaidmenį ilgai vaidino Užsienio reikalų ministerija, o dabar jį kuris laikas jau yra perėmęs VSD.
Šiandien nežinia kam dirbantys ir lojalūs VSD pareigūnai gali šokdinti arba paprasčiausiai iš žaidimo eliminuoti žmones, ant kurių krenta ne dabarties, o praeities šešėliai. (Beje, tai netrukdo, kaip minėta, užmerkti akį į kai kuriuos praeityje paslydusiuosius – žinoma, su sąlyga, jei jie „teisingai“ supranta VSD vidaus ir Lietuvos užsienio politiką.) Matome, kuo visa tai baigėsi ir kaip deformuota yra Lietuvos politika. Turbūt nereikia plėstis ir pasakoti, kokią kaimyninę šalį primena politika, kurioje svarbiausias vaidmuo tenka saugumo tarnybai.
Mes esame ant ribos, kurią peržengus Lietuva gali nusiristi į autoritarizmą. Mes atsidūrėme kaip niekada arti šios ribos. Belieka tik gūžčioti pečiais ir stebėtis, su kokiu cinišku atvirumu šalį ką tik valdęs ekspremjeras Gediminas Kirkilas, suformavęs savo klientelinį bei satelitinį tinklą iš jam ištikimai tarnavusių žurnalistų ir biurokratų, Kęstučio Girniaus istoriją nusakė kaip stipriai perdėtą reikalą. Ką gi, tokios reakcijos viską pasako apie tai, kaip apskritai tapo įmanoma Girniaus istorija.
Jei mes nenorime toliau ristis į autoritarizmą ir Rusijos tipo pseudodemokratiją, privalome skubiai įvertinti viską, kas įvyko iki ir po Vytauto Pociūno nužudymo, dar kartą su visu rimtumu grįžti prie šios istorijos ir jos kontekste aiškintis, ką reiškia buvusio VSD vadovo Arvydo Pociaus ir jo įpėdinio Povilo Malakausko veiksmai. O svarbiausia – turi būti skubiai atsakyta į klausimą, ar ir (jei taip, tai) kokiu mastu VSD neteisėtai klausosi privačių telefono pokalbių, naudoja tų pokalbių išklotines oponentų diskreditacijai ir mėgina veikti viešąją nuomonę.
Jei to nebus padaryta, mes palaidosime demokratiją Lietuvoje jos dabartinėje, embrioninėje stadijoje. Juokauti šioje vietoje gali arba neinformuoti ir jokių analizės galių neturintys, arba savo uodegas jau pernelyg giliai įmerkę, arba šitą šalį diskredituoti ir politiškai sunaikinti siekiantys žmonės.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.