L.Donskis. Reikėjo gyvam susideginti, kad Lietuvos buvimas taptų faktu pasauliui

Antanas Šileika yra vienas iš žymiausių Kanados rašytojų. Humberio rašytojų mokykloje Toronte kūrybinio rašymo ir rašytojų meistrystės programai vadovaujantis Antanas Šileika yra tarptautinio pripažinimo pasiekęs grožinės literatūros meistras. Jo romanas „Bronzinė moteris“, išverstas į lietuvių kalbą ir išleistas leidyklos „Versus aureus“, pateko tarp šimto visų laikų geriausių Kanados knygų.

Lietuvių kilmės Kanados rašytojai yra žinomi ir nacionaliniu, ir tarptautiniu mastu – tai pasakytina visų pirma apie patį Antaną Šileiką, bet šiuo požiūriu paminėtini ir prozininkė Irene Guilford bei poetas Raymondas Filipas. Neseniai prie jų prisijungė dar viena talentinga lietuvių kilmės rašytoja – Julija Šukys.

Naujausiasis Antano Šileikos romanas „Pogrindis“ pasakoja apie Vakaruose dažniausiai tik abstrakčiais bruožais nusakomą ir menkai tesuvoktą brutalų lietuviškosios modernybės sustabdymą ir Lietuvos valstybės sunaikinimą, pokario metais sąlygojusį partizaninį pasipriešinimą okupacinei jėgai. Susietas su puikiai atverta meilės istorija ir žmogiškosiomis dramomis, šis romanas dar kartą patvirtino Šileikos talentą papasakoti europietišką istoriją, kurią kaip savą atpažintų bet kuri Europos šalis ir sykiu nebūtinai vien vyresnės kartos skaitytojai. Kaip ir „Bronzinė moteris“, kurioje moderniosios Lietuvos saga meistriškai įaudžiama į Europos istoriją ir kur į tą patį neatpainiojamą egzistencinį mazgą susipina žydų, lietuvių, prancūzų, lenkų ir kitų tautų likimai, „Pogrindis“ yra giliai europietiškas romanas.

Jei „euroromano“ sąvoka apskritai turi turinį ir prasmę (vienu metu Lietuvoje dėl to buvo karštai ginčijamasi ir buvo laužomos ietys dėl to, ar mes galime savo romanu užkrėsti Europą – dėl to, kad jis unikaliai lietuviškas, ar dėl to, kad sėkmės atveju jis būtų „euroromanas“), aš jų ieškočiau būtent Šileikos romanuose. Ir štai kodėl. Būdamas kanadietis (sykiu, žinoma, ir lietuvis) ir dviejų tapatybių žmogus, Šileika sukuria egzistencinę ir semiotinę įtampą tarp savosios erdvės ir Europos, kurią kažkiek mitologizuoti lengviau ne pačiam europiečiui, o Šiaurės Amerikos rašytojui. Juk ir „Bronzinė moteris“ atveria šias dvi tapatybės dimensijas – tai romanas apie lietuvį Paryžiuje ir sykiu tai romanas apie Paryžių kaip europinį mitą ir simbolinį centrą.

Kažkuo „Bronzinė moteris“ yra gimininga visam Šiaurės Amerikos didžiajam pasakojimui apie Paryžių – nuo Ernesto Hemingway’aus kūrinių iki Woody Alleno filmo-fantazijos „Vidurnaktis Paryžiuje“. Šileikos atveju šiame pasakojime veikia Europos kultūrų tiltais tapę, Rytų ir Vakarų Europos paralelines tikroves savo gyvenime sujungę litvakai, bet sykiu jame dalyvauja ir lietuviai (ne veltui „Bronzinės moters“ veikėjų prototipais tampa iš Lietuvos kilę skulptoriai Petras Rimša ir Jacques’as Lipchitzas).

Spėju, kad todėl Kanadoje gimusiam ir rašytoju tapusiam Šileikai tokios svarbios lietuviškos temos. Jis jų dėka gauna siužetus, temas, jautrumo zonas, dalyvavimo Europos pasakojime bei mažosiose europietiškose istorijose pojūtį, kurie yra tokie svarbūs prozininkui. Savo moraline vaizduote ir jos padiktuotu jautrumu bei temomis Antanas Šileika akivaizdžiai išsiskiria iš kitų Kanados ir Šiaurės Amerikos rašytojų.

Romano „Pogrindis“ išvertimas į lietuvių kalbą ir jo išleidimas Lietuvoje vertintinas kaip labai svarbus mūsų intelektualinio gyvenimo faktas. Jis praturtina mūsų literatūrą ir kultūrą dar viena talentingo lietuvių kilmės Kanados rašytojo knyga. Ne abstrakti, politizuota martirologija ar negyva literatūros „tiesa“, o gyva meninė tiesa ir nesumeluota europietiška istorija atveria Lietuvą ir sau, ir pasauliui. Puikus siužetas ir jaudinančios žmonių gyvenimo istorijos, o ne didieji valstybių griūties naratyvai, lygiai kaip ir jautrumas detalei, greičiausiai ir yra tai, ko taip reikia šiandien ir mums, ir visai Europai.

Romano ašis – tai gyvybės ir mirties žaidimas. It tie egzistenciniai šachmatai, kurių partiją Ingmaro Bergmano nemirtingame filme „Septintas antspaudas“ žaidžia riteris Antonius Blockas ir Mirtis. Į partizaninį pogrindį mirti už tėvynę išeina jauni žmonės, puikiai žinantys, kad šansai likti gyviems lygūs nuliui. Kasdien reikia ruoštis mirčiai, susigyventi su ja ir nustoti apie ją galvoti, kad galėtum atlikti labai konkrečias užduotis – Vakarų radijo stočių žinių analizę, susivokimą tėvynės išvadavimo galimybių kontekste, net jei jis susijęs su neapibrėžta ateitimi. Pasaulis turi žinoti, kad Lietuva priešinasi ir kad apie laisvanorišką įsijungimą į sovietų imperiją negali būti jokios kalbos. Kitaip bus laikoma savaime suprantama, kad šalis sutinka su savo pavergimu.

Tai gyvybės ir mirties žaidimas, nes Šileikos romano niekaip neapibūdinsi kaip vien mirties nuojautos persunkto kūrinio. Lukas Petronis žaidžia savo šachmatų partiją su Mirtimi – pastaroji ją laimi todėl, kad Luko likimą nulemia priesaika ir sąžinė. Šiuos dalykus išdavusieji visada laimi laiko naujam ėjimui prieš Mirtį. Jie tiesiog ilgiau gyvena už tuos, kuriems ištikimybė sau ir savo idealams yra svarbesni už gyvenimo viršvalandžius.

Luko ir Elenos meilės istorija ir jų santuoka (o vėliau, kai tarsi nebelieka Elenos, Luko ir Monikos romanas Paryžiuje, taip pat virtęs santuoka) iš esmės prieštarauja visai pogrindžio logikai ir partizanų projektui. Bet tai tik žodžiai. Esmė ta, kad žmogaus aistra ir kito žmogaus pasirinkimas yra toks pat lemtingas ir neatšaukiamas kaip ir moraliniai pasirinkimai bei pasiryžimas mirti už tėvynę.

Veltui būrio vadas Titnagas ir patyręs kovotojas Lakštingala kartoja, kad meilė moteriai ir pasidavimas šiai meilei pražudys karį. Apie savo šeimas jie nekalba – ne tik todėl, kad tai būtų iš esmės neteisingas signalas kitiems būrio kovotojams, bet ir tam, kad kaip galima ilgiau liktų gyvi. Pradėsi galvoti apie tai, kas nesuderinama su mirtininko ir pogrindžio kovotojo kasdienybe (meilę, moterį, švelnumą, atlaidumą, faktą, kad ir priešas turi, o greičiausiai ir myli savo žmoną ir motiną), žūsi pats. Tik savyje nužudęs sentimentą gali tikėtis ilgiau priešintis brutaliai ir baisiai jėgai.

Leonidas Donskis

Viena iš klasikinių Europos literatūros temų būtų kova vyro sieloje tarp meilės moteriai ir kario etikos (bei nepermaldaujamų įsipareigojimų). Jei pamilsi, sušvelnėsi, susilpnėsi, sumoteriškėsi ir žūsi.

Įdomu, kad Šileika renkasi ir atveria klasikines temas bei siužetus – Lietuvos pokario istorija tragiška ir turinti nedaug analogijų Europoje ir pasaulyje (ypač faktas, kad šalis tampa mūšio lauku, kuriame grumiasi dvi šėtoniškos valstybės, du vienas kitą rėmę ir sąlygoję, o po to mirtinais priešais pavertę totalitariniai režimai), bet Šileika laimi kaip rašytojas atverdamas tiesiog klasikines įtampas ir žmonijos dramas, o ne mėgindamas makabriškais vaizdais ir detalėmis sukrėsti Vakarų skaitytoją. 

Taip, Vakarų, nes „Pogrindis“ buvo parašytas anglų kalba ir skirtas pirmiausia Kanados skaitytojui. Romano vertimas į lietuvių kalbą ir jo tapimas jau lietuvių literatūros faktu gerokai keičia Šileikos pamatinę intenciją papasakoti istoriją per siužetą, kuris pagaliau Lietuvą ištrintų iš Niekieno žemės – kova su užmarštimi ir buvimu Niekieno žemėje persmelkia visą „Pogrindį“. Lietuvių skaitytojai šį kūrinį, be abejo, skaito visai kitaip.

Viena iš klasikinių Europos literatūros temų būtų kova vyro sieloje tarp meilės moteriai ir kario etikos (bei nepermaldaujamų įsipareigojimų). Jei pamilsi, sušvelnėsi, susilpnėsi, sumoteriškėsi (ir tai įvardijama klasikinėje literatūroje) ir žūsi – tai Williamo Shakespeare’o „Romeo ir Džuljetos“ tema, bet ataidi ji iš dar tolimesnio istorinio šaltinio – Niccolò Machiavellio „Samprotavimų apie Tito Livijaus pirmąją dekadą“. Meilė ir draugystė (Machiavelli priduria ir krikščionybę) sušvelnina kario sielą ir paverčia ją moteriška. Tai tiesus kelias į mirtį. „Romeo ir Džuljetoje“ Romeo, pasišalinus sužeistam Merkucijui ir Benvolijui, nujausdamas Merkucijaus mirtį, apie draugą prabyla kaip apie tikrą riterį:

This gentleman, the Prince’s near ally,
My very friend, hath got this mortal hurt
In my behalf. My reputation stained
With Tybalt’s slander – Tybalt, that an hour
Hath been my cousin! O sweet Juliet,
Thy beauty hath made me effeminate
And in my temper softened valor’s steel.

Šis artimas gentainis kunigaikščio
Kaip riteris gyvybę paaukojo,
Begindamas bičiulio savo garbę
Nuo užgaulios Tebaldo pašaipos,
Tebaldo, kurs prieš valandą tiktai
Man tapo broliu... O brangi Džuljeta!
Tavasis grožis mano širdyje
Suminkštino drąsos galingą plieną! (Vertimas Aleksio Churgino)

Kita klasikinė tema ir sykiu įtampa – tai pasirinkimas tarp meilės moteriai ir tėvynės, t. y. kovos už jos laisvę ir nepriklausomybę. Stendhalio „Italų kronikose“ mes randame neprilygstamą šios dramos išskleidimą. Tai istorija apie XIX a. italų aristokratę, įsimylėjusią iš kalėjimo pabėgusį, sužeistą ir jos tėvo rūmuose priglaustą bei išgelbėtą devyniolikos metų karbonarą Pietro Missirillį. Pastarasis dėl susiklosčiusių aplinkybių priverstas išsižadėti savo meilės moteriai ir rinktis politinę kovą, kuri baigiasi visų tragedija – to paties pavadinimo novelės pagrindinė veikėja Vanina Vanini išduoda jo draugus, idant netekęs savo ventos (karbonarų slapto kovos būrio, t.y. pogrindžio) Pietro liktų tik su ja. Sugriaunama viskas, o pačiai Vaninai Vanini tenka ištekėti už kunigaikščio Livio Savellio. Tad Stendhalis pirmasis iš didžiųjų moderniųjų rašytojų aprašė dilemą renkantis Pogrindį arba Išorę.

Luko ir Elenos meilės istorija – tai lėto ėjimo į mirtį istorija. Mirties neišvengiamumas dėl beviltiškos kovos, kurios tikslas tėra tik duoti laiko Vakarams susivokti, kad Lietuva nepasidavė, o sykiu neleisti, kad įvyktų šalies demoralizacija, pasipildo meilės fatalizmu – tu mirčiai pažadėtas dar ir dėl to, kad niekada negelbėsi vien savęs, o nuolat galvosi apie savo meilę ir rūpinsiesi kitu žmogumi. Tai – pasirinktos žūties pagreitinimas. Proto ir jausmo kovą nesunkiai laimi jausmas – šitą mes žinome iš didžiosios literatūros. Nuostabiai logiškas ir matematiškai tikslus kovos taktikas ir karys Lukas Petronis paženklinamas mirties naktį, kada jie su Elena slapta bažnyčioje sutuokiami.

Šileikos romanas yra apie valingą užmarštį ir norą, kad neegzistuotų ir bent dingtų iš akių tai, kas griauna moralinį komfortą, herojišką pasakojimą ir savojo moralinio pranašumo jausmą. Jis – apie tai, kaip Vakarų pergalė prieš nacizmą privertė atlikti pozicinius ir, ko gero, neišvengiamus veiksmus, kurie vedė į Europos suskaldymą ir jos dalies valingą užmarštį Vakaruose bei išbraukimą iš savojo jautrumo zonos.

„Jūs neegzistuojate“ – tai grynoji jėgos metafizikos išraiška. Juk galia (civilizuota ir legitimi jėga) – tai ne tik valia prisiminti ir papasakoti (arba, teorine kalba kalbant, valia konstruoti atminties politiką ir politinį-istorinį naratyvą), bet ir valia apibrėžti tikrovę bei jos kontūrus, o galiausiai dar tą tikrovę ir įvardyti. „Jūs neegzistuojate“ – tai George’o Orwello „1984-ųjų“ personažo, Okeanijos Vidinės Partijos nario (greičiausiai Didžiojo Brolio fikcijos kūrėjo bei vienintelio tikro įsikūnijimo) O’Brieno frazė, mesta tiesiai į veidą Winstonui Smithui. Žinoma, juk žmogaus egzistavimas – tai Partijos konstrukcija. Niekas neegzistuoja be aukštesnės jėgos sankcijos. Tai, ar tu esi, ar tavęs nėra, anaiptol nesiveria kaip fakto erdvė. Tai – valios ir jėgos erdvė. Būti – vadinasi, būti įvardintam ir pripažintam aukštesnės jėgos. Deja, tokia jau liūdna XX amžiaus jėgos metafizika.

„Tavo tėvynės nėra“. „Tavo šalis neegzistuoja“. „Tu esi iš šalies, kurios nėra“. Tai – žiaurios ir negailestingos frazės, kurios byloja apie tai, jog kažkas nusprendžia, kas yra istorijoje, o ko nėra. Žinoma, tai anaiptol ne teorinis, o visiškai praktinis klausimas: dėl ko verta lieti kraują ir rizikuoti pasauliniu karu, o dėl ko – ne. Šalis, dėl kurios okupacijos ir net paties jos pavadinimo ištrynimo iš pasaulio politinio žemėlapio niekas nejudina nė piršto ir tiki, jog niekas dėl to nepasikeitė – būtent tai ir yra Lietuvos tragedija.

Net ne tai, kad ją okupavo (okupavo ne kartą, bet tai bent jau buvo žinoma ir kėlė rimtą problemą istorikams ir politikams), o tai, kad tie, kurie kovoja už ją, tampa nepatogia statistika ir gyvu moraliniu priekaištu, sujaukiančiu visą didžiųjų žaidėjų geopolitinę dėlionę. Juk Lietuvą todėl ir skubama nurašyti į neegzistuojančiųjų kategoriją. Arba priimti sovietinę propagandą, teigusią, jog visi jos pogrindyje kovojusieji partizanai buvo oficialūs arba slapti naciai ir Vokietijos kolaborantai.
Vakaruose po karo buvo pagrįstai baisimasi nacių išplėtota nevertingos gyvybės koncepcija. Vis dėlto tai nepadėjo patiems išvengti valstybių rūšiavimo į tas, dėl kurių galima pradėti revizuoti ar net atmesti savo užsienio politikos status quo, ir tas, dėl kurių neverta šito daryti. Tad šalių ir jų visuomenių rūšiavimas tapo apsaugine reakcija į negailestingą etikos balsą savyje – juk kaip galima buvo leisti, kad šėtoniška Stalino valstybė užvaldytų tiek Europos tautų ir šalių, yra klausimas, kurį numalšinti galima tik savojo jautrumo zonavimu (kai kur įsijungia politinis ir moralinis jautrumas, o kai kur – ne, nes Niekieno žemėje nėra į ką reaguoti) ir politinio žemėlapio perbraižymu.

Šileikos dėka aiškėja, kad Lietuvos ir apskritai Rytų Europos užmiršimas Vakaruose buvo anaiptol ne jų pedagogikos ir švietimo sistemos fiasko, o paprasčiausia apsauginė reakcija ir patogi saviapgaulė. Kaip galima, jei nesi susipykęs su sveiku protu ir tikrovės pojūčiu, abejoti tuo, kad nustojo egzistuoti Tautų Lygos narė? Pakanka paskaityti Jurgio Savickio memuarų romaną „Žemė dega“, kad suprastum, jog visi Vakarų diplomatai viską puikiai matė, žinojo ir suprato.

Romano personažai – paprasti ir protingi. Kartais net apstulbsti, kiek logiškai ir tiksliai viską formuluoja ir įvardija kaimo vyrai. Kaip jiems susivokti šitame Šėtono pasjanse, į kurį įsitraukė ne tik valstybių vadovai ir politiniai elitai, bet ir intelektualai, XX a. sukompromitavę savo vardą ir reputaciją atviru smurtinės politikos ir totalitarizmo gynimu? Čia man jau knieti prisiminti George’o Orwello „Pastabas apie nacionalizmą“ ir jose išsakytus žodžius apie tai, kad britų intelektualų idėja, jog esą sąjungininkai iš JAV įsiveržė į Europą ne tam, kad kovotų su nacistine Vokietija, o tam, kad Anglijoje neįvyktų socialistinė revoliucija, nusipelno tik vieno apibendrinimo – neabejotinai tai intelektualų idėja, nes joks paprastas žmogus negalėtų būti toks kvailys. Niekus kalbant Europos intelektualams, paprasti žmonės susivokė greitai. Iškalbinga yra Luko frazė, kad jei žmonės mąstytų kaip jis, pasaulyje niekada nebūtų atsiradęs nei nacizmas, nei bolševizmas.

Gyvenimo tiesa veriasi puikiose romano detalėse. Išdaviku tapęs ir pas stribus nuėjęs Luko studijų Vytauto Didžiojo universitete bičiulis Ignacas iš rubuilio virsta džiūsna ir nuolat šąla. Alkis ir šaltis sustiprina ne tik nevilties jausmą šaukiant ir provokuojant partizanus, bet ir nenusisekusį jo gyvenimą. Esti laikotarpių, kada akimirkos silpnumas baigiasi pragaru tau pačiam ir tavo buvusiems draugams.

Kita vertus, iš pogrindžio pasitraukęs ir į Vakarus laikinai sėkmingai pasitraukęs Lukas Paryžiuje pradeda fiziškai keistis – jis vartoja daug alkoholio ir pradeda stambėti. Tai lydima ir jo psichologinių pokyčių – niekada neabejojęs savimi ir savo tvirtomis pozicijomis bei žaibiškomis reakcijomis nenugalimas kovotojas virsta viskuo abejojančiu ir pasimetusiu žmogumi. Ne tik meilė Elenai ir priesaika Tėvynei sugrąžina Luką atgal į Lietuvą (kur jo neabejotinai laukia mirtis – šitą jis aiškiai suvokia), bet ir prarastojo aiškumo ilgesys. Nes Pogrindis – tai aiškumas ir atsakymai į visus esminius klausimus. Išorėje viskas komplikuota, o Pogrindyje viskas aišku. Išorėje – moderniojo dvilypumo dramos. Tik Pogrindis tampa laikina istorijos nublokštųjų užuovėja. O gal tai paskutinė Mirties malonė šachmatų partijoje?

Moterys Šileikos romane vaizduojamos itin subtiliai. Psichologinė kaita ir gilūs asmenybės pokyčiai, kurie vyksta nužudžius pirmąjį žmogų, sykiu gebėjimas savyje perskirti jauną mylinčią moterį ir bet kokį sentimentą stabdančią kovotoją, kuri žino, jog negalima kalbėtis su tais, kuriuos netrukus teks nužudyti (Elena), lygiai kaip ir tikros meilės vyrui skleidimasis kartu su manipuliacija ir visiškai vienišo likusio Luko jausmų užvaldymu Prancūzijos slaptosioms tarnyboms padedančiam dėdei paprašius (Monika), – mano akimis, tai vienas iš stipriausių romano aspektų.

Todėl „Pogrindis“ sėkmingai išvengia didžiausių tokio romano tykančių pavojų – politinio iliustratyvumo ir instrumentalizmo, kartu ir sentimentalumo bei deklaratyvumo. Tai net ne romanas apie Lietuvos tragediją, kurią reikėtų papasakoti kaip istorijos ir politikos studijų papildą, o gilus ir liūdnai perspėjantis kūrinys apie tai, ką reikia padaryti, kad tavo paties ir tavo šalies buvimas taptų faktu pasauliui, kurio logikos ir jautrumo mes jau seniai nebesuprantame ir nebejaučiame.

Tai pasaulis, kuriame tenka gyvam susideginti ir paaukoti savo laimę, nes tokia jau galios ir valios asimetrija, virstanti dėmesio ir jautrumo silpniems ir nieko nelementiems mirties zonomis. Didelės šalies pramogų pasaulio atstovui arba politikui pakanka pajuokauti arba pasakyti kokią nors banalybę privačiame pokalbyje, kad jis pelnytų daugiau dėmesio už mirtį pasirinkusius nedidelės Europos šalies partizanus (o mūsų dienomis – masiškai besideginančius tibetiečius, pasirinkusius vienintelį jiems likusį būdą atkreipti pasaulio dėmesį į savo šalies tragediją).

Tai Pogrindžio (arba tiesiog istorijos užribio) rinkimasis. Kad Išorė kada nors sužinotų apie jo ir sykiu dalies valingai paslėpto pasaulio egzistavimą.