L.Donskis. Užmušk priešininką veidaknygėje, arba egomaniakai diktuoja naująsias madas

Visiems mums yra tekę pasvajoti apie galią girdėti svetimas mintis. Mes tokį gebėjimą vaikystėje paprastai siejame su galia, kurią galima panaudoti blogio demaskavimui išoriškai kuo nekalčiausiai atrodančiuose žmonėse. Iš tikrųjų, kaip ir svajonė apie nemirtingumą, fantazija apie žinojimą visko, ką mąsto ir jaučia kiti žmonės, atrodo gėris ir palaima tik vaikystėje.

Subrendęs anksčiau ar vėliau suvoki, kad jei tai išsipildytų, tokia galia taptų prakeikimu ir paverstų mus nelaimingais žmonėmis. Juk mes neturėtume nė vieno draugo ir nė vienos iš tikrųjų artimos sielos, jei girdėtume jų abejones mumis, fobijas, nerimą, neišvengiamai kylantį pyktį ir dvilypį santykį su mumis (kurį tik draugystė įveikia, skirtingai nuo indiferencijos arba priešiškumo – juk tam draugai ir kalbasi žiūrėdami vienas kitam į akis). Visko žinojimas apie kitus pakirstų mūsų socialumą. Visuomenė taptų neįmanoma. Meilei ir draugystei, kaip žmogaus bendrystės galių pačioms aukščiausioms formoms, ateitų galas.

Visko žinojimas apie kitus, įskaitant ir jų slapčiausias mintis, suardytų mūsų etinį santykį su žmonija ir pasauliu. Kaip tu gali kaip į stebuklą žvelgti į tai, ką tu laikai delne kaip daiktą arba ką tu gali peršviesti ir perskrosti? Visko žinojimas apie žmogų jį paverčia daiktu. Būtent paslapties ir nežinomybės kitame buvimas sukuria kito asmens stebuklo pojūtį – ypač kai jis mums linkteli ir šypteli tuo pripažindamas mus kaip savarankišką egzistenciją. Visko žinojimas apie kitą nužudo mūsų žinojimo objektą, kaip orią ir autonomišką būtybę, bet sykiu jis sunaikina ir mus pačius.

Negalima norėti visko žinoti apie kitus žmones – tai sunaikina jų privatumą, o galiausiai ir jų laisvę. Laisvė veriasi ne tik kaip pasirinkimo galimybė, bet ir kaip savęs neatvėrimo ir neafišavimo galimybė. Tai laisvė būti paliktam ramybėje, orioje vienatvėje, kitiems nežinant nei tavo fizinio, nei psichologinio skausmo – ir nepaverčiant jo vieša pramoga arba sensacija. Mes, deja, žinome vieni apie kitus jau gerokai per daug, kad būtume laimingi ir kad mums būtų psichologiškai komfortabilu vieniems su kitais – tai ne sumažėjusio pasaulio ir globalizacijos ekonominės įtakos, o privatumo ir viešumo griūties problema.

Žinojime visko, kas vyksta žmogaus gyvenime, esama kažko, kas pranoksta žmogaus galias – ne veltui baroko literatūroje ši kompetencija buvo priskirta šėtonui. XVII a. ispanų rašytojo Luiso Vélezo de Guevara’os romane „El Diablo cojuelo” (Šlubas velnias) velnias turi galią atverti visas privataus žmonių gyvenimo detales, įskaitant pačias intymiausias. Prancūzų rašytojas Alainas-René Le Sage’as savo romane „Le diable boiteux“ (Šlubas velnias – prancūzų k.; romaną į lietuvių kalbą išvertė Juozas Urbšys) po šimtmečio išplėtoja šią temą.

Atsidėkodamas studentui už išvadavimą iš mago užkeikimo ir laikymo nelaisvėje (kolboje), velnias atveria studentui visą emocinį žmonijos pragarą – ne tik kančias, nuviltą meilę, iššvaistytą palikimą, draugo ar mylimosios išdavystę, bet ir pavydą, klastą, norą atsikratyti visais įmanomais konkurentais dėl turto, galios ir palikimo, jaunų ir gražių moterų malones bjauriems, bet turtingiems seniams. Tai velnio kompetencija – joks žmogus nežino, ką tyliai mąsto jo brolis, draugas, priešas, tėvas, motina, mylimoji, kaimynas, kunigas, barzdaskutys. O sužino viską jaunas žmogus, bet jo ir visos žmonijos laimei, jis neužsinori valdyti žmonijos tomis nelabomis žiniomis, o tiesiog išgelbėja nuo gaisro gražią ir kilmingą mergaitę, kuri jį pamilsta ir išteka už jo.

Akivaizdu, kad mūsų dienomis velniui nebūtų ką veikti – mes patys viską padarome už jį. Žūtbūtinio savęs eksponavimo, emocinio apsinuoginimo, savo orumo išsižadėjimo, džiaugsmingo susimenkinimo ir sykiu viešo kito asmens suniekinimo epochoje, kurioje nieko nėra svarbesnio už dėmesį ir jo teikiamą išsvajotą pasą su viza patekti į viešumos ir masinio žinomumo bei matomumo rojų (nes būti – vadinasi, būti pamatytam), mes prisiėmėme funkciją, kurią baroko literatūra skyrė piktajai dvasiai Asmodėjui (toks šlubojo velnio vardas). Baroko epochoje populiarioje „Tobijo knygoje“ velnias aprašytas kaip moteris – viską apie žmones žinanti velnė Asmodėja. Beje, ji buvo nutapyta paties Francisco Goya’os.

Baroko literatūrai antrina XX a. psichoanalitikų interpretacijos. Bruno Bettelheimas naujai interpretavo Charles’io Perrault pasaką „Mėlynbarzdis“. Jis nepasidavė pagundai į jaunos moters dramą už ją daug vyresnio vyro namuose žvelgti kaip į gražuolės ir žvėries (ar demono) susidūrimą. Priešingai, Bettelheimas teigė, jog gražiai besielgiantis Mėlynbarzdis tampa žudiku dėl pražudyto pasitikėjimo ir neištikimybės. Jis siunčia žinią žmonai, jog ji negali tikėtis viską sužinosianti apie jį. Mėlynbarzdis turi teisę saugoti savo individualybės paslaptį – o kruvinas kerštas greičiau byloja apie reakciją į neištikimybę.

Leonidas Donskis

Skirtumas tarp galios ir jėgos – tai skirtumas tarp nosinaitės mostelėjimo ir po to nuaidinčio šūvio. Galia slepiasi ir šypsosi, o jėga lenda į paviršių, keikiasi, mušasi ir šaudo.

Kad ir kaip būtų, kalba eina apie ribos nustatymą ir jos peržengimą. Ar galima viską sau leisti santykiuose su kitu žmogumi – net ir pačiu artimiausiu? „Ne“ – atsako Mėlynbarzdis. „Ne“ – antrina jam Bettelheimas. Panaši situacija susiklosto ir legendoje apie Lohengriną – jis bus su savo mylimąja ir žmona tik tol, kol ji nepaklaus, kas toks ir iš kur jis. Arba kiti karaliai ir princai, net nuo žmonos saugantys savo tikrojo vardo ar kilmės paslaptį. Masinio sekimo, svetimų laiškų skaitymo ir pokalbių pasiklausymo epochoje individas nužudomas kasdien. Tai – modernybės ritualas.

Masinis sekimas ir kiekvienos intymios gyvenimo scenos žinojimas Jevgenijui Zamiatinui ir George’ui Orwellui atrodė šėtono politikoje įsikūnijimas. Jei privatumas sunaikinamas, miršta pats individas. Jei neturi teisės išsaugoti apie save minimalios paslapties ir turėti neliečiamybę bent jau esminiais savo kūno egzistavimo epizodais, iš tavęs atima orumą, tapatybę, savivoką, garbę ir sielą.

Kad ir kaip būtų, didieji distopijų autoriai neįtarė, jog ateis epocha, kada ne valstybė atliks baisią intervenciją į individo privatų gyvenimą, o jis pats džiaugsmingai išsižadės savo intymumo ir privatumo mainais už viešą dėmesį. Be viešo, greitai pelnomo, intensyvaus (o todėl skandalizuoto) masinio dėmesio ateina nebūtis. Ji XXI a. viešai figūrai blogesnė už fizinę mirtį. Bet kadangi vieša figūra mūsų dienomis gali tapti bet kas (pramogų sferos žmonės pirmą kartą žmonijos istorijoje yra galingesni ir įtakingesni už valstybių vadovus, politikus ir garsius rašytojus), galima drąsiai teigti, jog viešoji erdvė išsigimė ir nunyko lygiai taip pat, kaip ir privačioji. Kas yra viešoji erdvė, jei ne žinomų asmenų privataus gyvenimo naujienos, pomėgiai, reakcijos ir vertinimai?

„Percipio est esse“ – būti, vadinasi, būti suvoktam (lotynų k.). Ši metodologinė solipsizmo prielaida tapo naująja tapatybės formule. Būti – vadinasi, būti pamatytam, suvoktam, išgirstam. Bet čia nepridurta esminė detalė – jei meilės ir draugystės atveju trokštama iki galo būti vieno – ar net vienintelio – akivaizdoje, čia buvimas tampa tolygus masinei percepcijai. O masei reikia ne žodžio, žvilgsnio, jausmo, proto ar estetinės bendrystės, o stipraus išgyvenimo. Dirginimo ir dirgiklio.

Dar niekas neišrado stipresnio ir paveikesnio būdo už pyktį, tyčiojimąsi ir juodai baltą socialinę optiką. „Dupliusvienas – gerai, o duminusvienas – blogai“. Taip skambėjo George’o Orwello „1984-ųjų“ Naujakalbė. Jis nieko nefantazavo. Būdamas žurnalistas, Orwellas suprato, į ką virsta kalba ir bendravimas, kai reikia pasiekti masių percepcijos ir entuziazmo gelmes. Negalima kalbėti ramiai, mandagiai, subalansuotai, sudėtingai, niuansuotai, gražiai, taisyklingai. Negalima tikėtis, kad masių epochoje antraštė „Two people were killed in a car accident“ bus patraukli. Ji turi skambėti „Crash kills two“.

Tyčiojimasis yra ir tabloidų kultūros dalis. Britų tabloidas „The Sun“ „pagerbė“ aštuntąjį Europos Komisijos prezidentą Jacques Delors’ą štai tokiu kalambūru pirmajame puslapyje: „Up yours, Jacques Delors!“ (leiskite neversti kalambūro į lietuvių kalbą, nes mandagiai ir elegantiškai jis tiesiog neišsiverčia – siūloma tai, kas tikrai susiję su intymiu gyvenimu, o ne su politika).

Tyčiojimasis yra jėgos aspektas. Pabrėšiu, ne galios, o gerokai už ją primityvesnės jėgos. Galia yra legitimi, ja niekas neabejoja, ją gerbia ir pripažįsta visi, kas dalyvauja simbolinėje galios paskirstymo sferoje ir kas ją sankcionuoja – ar ji reikštųsi kaip suteiktas dangaus mandatas, ar kaip Dievo malonė, ar kaip Dievo balsas tautoje („vox populi – vox dei“) ir žmoguje, ar kaip demokratinės procedūros legitimuotas atstovavimas tautai ir valstybei. Galia yra aukštesnė už jėgą. Jėga jai tarnauja ir sykiu ją aptarnauja. Galia – tai premjeras ar prezidentas, jėga – saugumo tarnyba, kariuomenė, policija. Sykiu galia – stilingai apsirengęs ir mandagus gangsteris, jėga – jo smogikai, šaudantys ir mušantys nepaklusniuosius.

Skirtumas tarp galios ir jėgos – tai skirtumas tarp nosinaitės mostelėjimo ir po to nuaidinčio šūvio. Arba skirtumas tarp apgailestavimo, kad nepavyko susitarti dėl kontrakto, ir „nesusipratėlio“ užmūrijimo arba apipylimo benzinu ir padegimo (tai Al Capone’s laikų Čikagos gangsterių taikyti bausmės metodai). Galia slepiasi ir šypsosi, o jėga lenda į paviršių, keikiasi, mušasi ir šaudo.

Mūsų dienų viešosios figūros tyčiojimosi griebiasi būtent todėl, kad jie demonstruoja savo jėgą. Galios jie neturi – jų jėga nėra legitimi. Niekas jų nerinko, niekas nebalsavo nei už jų statusą, nei už tai, kad jie žmones viešai vadintų debilais arba keikdamiesi aiškintųsi tarpusavio santykius. Todėl vienintelis legitimacijos būdas – matomumas, girdimumas ir galios lauko figūrų puolimas. Viešos figūros, kurių nėra simbolinio autoriteto lauke, save aktualizuoja per jėgos logiką. Kaip pasakytų Williamas Shakespeare’as, jiems reikia daug triukšmo ir įniršio („sound and fury“).

Kartu laisvo ir oraus žmogaus pamatams graso ne tik viešosios erdvės moralinės perversijos autoriteto ir legitimumo krizės laikais, bet ir technologijų plėtra, ypač technologijų sutapatinimas su žmonijos pažanga. Informacijos technologijos neklausia mūsų, ar mes norime jas vartoti. Jei gali, vadinasi, privalai – tai technologinės pažangos metafizika. Jei neįeini į jos erdvę, nustoji egzistavęs.

Mūsų akyse išsilavinę ir visą gyvenimą knygas skaitę vyresnio amžiaus žmonės paverčiami ne tik IT požiūriu neįgaliais asmenimis (jie mat net negali atsiskaityti už mokesčius ir komunalinius patarnavimus internetu, todėl žeminančiai būriuojasi eilėse pašte), bet tiesiog bloškiami į socialinę atskirtį. Nėra tavęs internete ir veidaknygėje – vadinasi, tau nustoja egzistuoti klasės bičiuliai, tavo praeitis atsiejama nuo tavęs, tau niekada neparašys ir tavęs nesusiras buvę kiemo draugai. Galiausiai technologijos neuždavinėja klausimų – jos tiesiog įtraukia tave į naująją praktiką, kuri skelbiama neturinti jokių alternatyvų. Arba nustoji dalies savo bendrystės galių ir net sociumo.

Lietuvoje mes matome keistą reiškinį – užsitęsusį sadistinės kalbos laikotarpį žiniasklaidoje papildo dar ir tyčiojimasis iš žmonių bei emocinės barbarybės pliūpsnis. Apie sadomazochistinę kalbą mūsų žiniasklaidoje esu rašęs ir ją siejau su Ericho Frommo hipoteze, kad esama koreliacijos tarp atvirai žeminančios, brutalios, sadistinės kalbos ir autoritarinio impulso – nes už jų neabejotinai slypi užmaskuotas žiaurumo, brutalių santykių, prievartos ir jėgos kulto ilgesys. Bet tyčiojimasis ir padugnių leksikos įjungimas į polemiką žymi naują etapą – juolab, kad tai jau nebe anoniminių komentarų ir internetinių kaukių karnavalas, o realių ir žinomų asmenų batalijos.

Kas atsitiko tinklaraštininkams, pramoginiams komentatoriams ir veidaknygės žvaigždėms? Kodėl jie darosi tokie panašūs į kompiuterinius žaidimus žaidžiančius paauglius, kurie supykę ant ko nors pereina prie deklasuotų elementų kalbos? Jie tampa savikankami. Jiems nieko nereikia, išskyrus juos pačius. O fizinis nutolimas nuo savo rašymo ar tyčiojimosi (dažniausiai tai vienas ir tas pats) objektų jų brutalų žodyną tik dar labiau sustiprina. Iš esmės vyksta viešosios erdvės degradacija, bet ją paspartina dar ir naujos socialinio susvetimėjimo formos.

Lygiai kaip raketą kompiuteriu paleidžiantis lakūnas nepatiria jokių moralinių kančių, nes paprasčiausiai nemato savo žudymo ir nusikaltimo padarinių, taip ir saugiai nuo tyčiojimosi objekto nutolęs piktas interneto solipsistas nepatiria jokio diskomforto dėl savo vartojamo chamiško žodyno ir emocinės barbarybės – bet kokios pagarbos kitam likučių, empatijos ir simpatijos žmonėms sunaikinimo savo mąstyme ir kalbėjime. Saujelė piktų ir frustruotų egomaniakų diktuoja naująsias madas. Jei nori būti išgirstas, turi „nušienauti“ savo antagonistą – ne diskutuoti, net ne demaskuoti, ne atrasti jo kalbos ir mąstymo silpnąsias puses, o tiesiog nužudyti jame norą daryti tai, ką jis daro. Įrodyti, kad jis yra vaikščiojanti klaida, gyvas nesusipratimas, nuostolis, nusivylimas ir fiasko.

Visai kaip šaudymo tire stebint taikinius – lėtai slenka figūros, o tu jas šaudai. Nieko nėra ir negali būti tokio, kas sukeltų tavyje abejonę būtinybe šauti ir nušauti. Visi taikiniai vienodos vertės, nieko vertingo nėra, išskyrus diskvalifikaciją – tuo metu, kai klinikiniais terminais vadini kitus, laimi laiko ir žinai, kad taip nebūsi pavadintas pats. Prevencija – kompleksuoto ir silpno žmogaus išlikimo strategija ir taktika. Užbėgti už akių. Įžeisti ir neleisti atsitokėti, kad tik nepasakytų tau pačiam, jog tu pats su visa tuštybės muge ir savojo mito kūrimu esi juokingas ir apgailėtinas. Psichologinis karas maskuoja idėjinį ir moralinį vakuumą – tai tiesiog intelektualinio ir politinio bejėgiškumo slėpimas mužikiška bravūra.

Dialogas degraduoja, kada rašoma ne apie idėjas, o apie rašančiuosius – kada miršta ad rem ir lieka tik ad hominem. Beje, o kam gi eksponuoti savo antipatijas ir simpatijas? Kas pasakė, kad viešojoje erdvėje reikia afišuoti požiūrį vienas į kitą? Iš kur visa tai? Kodėl ir už ką mane kas nors turi mėgti? Ypač jei stoji prieš daugumą ir nepriimi jos tabu, stabų ir tiesų, pašalini net ir mažiausią tikimybę tapti masių herojumi. Bet lygiai kaip civilizuotoje politikoje debatų tikslas yra ne atversti oponentą į savo doktriną, o aiškiai suformuluoti ir išryškinti alternatyvas, kad visuomenė turėtų iš ko rinktis ir susivoktų susiklosčiusioje situacijoje, taip ir normų, o ne gaujų ir jų ruporų valdomoje viešojoje erdvėje komentatoriai neprivalo nei mėgti vieni kitą, nei aiškintis savo santykius.

Pramoginiai komentatoriai linksmina, o ne informuoja ar analizuoja. Visa esmė yra laimėti dėmesį, šią vienintelę tikrą valiutą visuotinės sąvokų ir idėjų infliacijos eroje. Mūsų obsesyvaus dėmesio siekimo, savęs eksponavimo, apsinuoginimo, ekshibicionistinio ir narcizistinio kičo eroje nebelieka prasmės kam nors išduoti ar atverti paslaptį – visą savo bjaurią esybę mes atveriame patys siekdami viešumo ir greito momentinio pripažinimo.

Alternatyvos? Ką daryti? Pirmiausia atkurti pokalbį „veidas į veidą“. Matyti žmogaus veidą ir akis bent kelias minutes, kad dingtų noras jį pavadinti klinikiniu terminu arba dar kaip nors. Kaip Michailo Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ – psichiatrinėje ligoninėje Meistras pasako Benamiui, jog žmogus vis dėlto turi veidą, o ne snukį. Nes nežiūrinčiam į žmogų ir atsisakančiam pagerbti jį bent žvilgsniu „debilas“ ir „snukis“ anaiptol nėra problema. Jei nesupranti kito žmogaus emocijų ir jausenos, tau atrodo, kad tu jo nežeidi. Pastatai į vietą, sudrausmini, disciplinuoji, ir tiek.

Tai – dialogo degradacijos ir emocinės barbarybės situacija. Paradoksas: normų nesilaikai, bet vis dėlto nori, kad tave patį gerbtų ir pripažintų. Jei normos išnyksta ir nebelieka civilizuoto dviejų asmenų susitikimo viešoje erdvėje, tada lieka tik vienas ginčo objektas – kas ką pasakė ir kieno leksikonas brutalesnis. Kitaip tariant, vienas kitą laikome ne žmogumi, o mėšlo krūva, bet problema paverčiama ne etine, o semantine ir net technine – lieka klausimas, kieno žodynas labiau nepriimtinas ir nekonvencinis. Kas labiau nusidėjo – ne prieš žmogaus orumą, o prieš elementarią ir primityvią konvenciją, kurią fiksuoja Kalbos komisija arba dar koks nors anoniminis socialinės kontrolės kolektyvas?

Tiesą sakant, tai mažai kuo skiriasi nuo smurtinių orgijų – legalių ir nelegalių kovinių sportų ar šunų ir gaidžių kovų. Tai – pramoga. Jokia tiesa tokiose verbalinėse orgijose negimsta. Ir negims. Ten tik didės susvetimėjimas ir pasidygėjimas viskuo, kas viešinama. Atotrūkis tarp to, kas įvyksta realiame gyvenime tarp dviejų žmonių ir prastai surežisuotų populiarumo spektaklių televizijoje bei kovų internete jau dabar pasiekė ribą, po kurios seka nebesupratimas, kur tikrovė ir kokios jos ribos.

Ar realu yra tai, kas vyksta kavinėje dviem žmonėms ramiai besišnekučiuojant, ar veikiau jų pasodinime TV spektaklyje, kuriame jie turi ne bendrauti, ne kalbėti apie vyną, maistą ir knygas, o „nusiųsti žinią“. Kokią žinią? Kam ją siųsti? Kas žino, kokia ta žinia turi būti? Kas taip nusprendė? O nusprendė tie, kurie mus suvokia kaip paprasčiausias prekes, nujautrintas iš individų klientais ir statistais mus pavertusios technologijos. Istoriniu ir etiniu požiūriais beprasmėje sau situacijoje mes esame svarbūs tik kaip vartojimo objektai. Vartojama viskas – mūsų žodynas, atvirumas, išpažintys, pasakojimai, emocijos, pyktis, frustracijos, sentimentai, šeimos gyvenimo vaizdai, fotografijos, konfliktai, kompleksai, paranoja ir silpnybės.

Tad išeitis turbūt siūlosi tik viena – gelbėti ramų žmonių pokalbį ir civilizuotą diskusiją nuo anestezijos – nujautrinančios ir komunikacinio žaidimo bei šou verslo zombiais mus paverčiančios emocinės barbarybės. Ar tai įmanoma, ir jeigu taip – taip kaip? Nežinau. Neturiu jokio recepto. Galiu tik pasakyti, ką aš pats daryčiau. Aš nedalyvaučiau verbalinėse orgijose, jokiu būdu ar gestu neatsakyčiau į man rodomą vidurinį pirštą, pamirščiau to asmens vardą ir pavardę ir tęsčiau dialogą su žmonija kalbėdamasis su senu draugu arba mylima knyga.

Manau, jog tai anaiptol ne pati blogiausia išeitis.