- Ką jūs radote atvažiavęs dirbti į Vilnių šį pavasarį ir ką Jums norėtųsi palikti savo būsimai pamainai?
- Labai geras klausimas, nes jis liečia praeitį ir nukreipia į ateitį. Esu iš vidurio Lenkijos, ir emocinių ryšių su Lietuva neturėjau. Prieš atvažiuodamas į Vilnių beveik metus ruošiausi šiam darbui: perskaičiau turbūt viską, ką galima rasti, kalbėjausi su įvairiais žmonėmis Lenkijoje. Atvykęs radau rezultatyvią erdvę, sukurtą dirbusių prieš mane, o ateityje norėčiau matyti visų pirma besivystančią mūsų kaimynystę, gyvenant greta vienoje Europos dalyje.
Sunku apsispręsti dėl VAE, kai Lietuva dar nenusprendė
- Gyvendami kaimynystėje, turime daug ekonominių ryšių. Didžiausias mokesčių mokėtojas Lietuvoje yra „Mažeikių nafta“, kuri priklauso lenkų bendrovei „Orlen“. Norėčiau pakreipti pokalbį į energetiką: tiesiama aukštos įtampos linija LitPol Link, perspektyvoje matosi dujotiekis... Kokia šių projektų ateitis?
- Dar reiktų paminėti tokius projektus, kaip geležinkelį „Rail Baltica“, magistralę „Via Baltica“. Apie juos jau seniai kalbame...
- Kurie labai lėtai juda...
- Prieš 30-40 metų, sovietų laikais, statybos prasidėdavo be pasiruošimo. Priimdavo sprendimą, visi puldavo kasti didelę duobę. Paskui pamatai pūdavo, o galiausiai išeidavo kažkas kito, nei planuota, ir visiškai pasenę. Dabar, kai mūsų šalys yra ES, vyksta kitaip: mes labai ilgai ruošiamės, o tada greitai statome, nes visiems mums svarbus galutinis rezultatas.
Minimi projektai yra strateginiai ES mastu. Pavyzdžiui, jei pažvelgsime į dujotiekį, – Briuselis jau paskyrė lėšų realiam projektavimui. Pradėti – tai nereiškia iškart kloti vamzdžius. Tokioms milžiniškoms investicijoms įgyvendinti yra tam tikra tvarka: ir gamtosauga, ir pasirūpinti, kad minimaliai trukdytų vietiniams, ir t.t.
Lenkija, žinodama strateginę dujotiekio reikšmę, tuo pačiu siekia aprūpinti dujomis tą Lenkijos sritį. Tai apie 500 km dujotiekio, kurio atskirus elementus Lenkija planuoja įrengti savais pinigais. Tai ne juokas – didžiuliai pinigai. Todėl labai ramiai žiūrime į realius projektų vystymo žingsnius. Pavyzdžiui, Lenkija yra nusistačiusi, kad iki 2020 m. pabaigos „Via Baltica“ turi būti nutiesta. Bet pakartosiu – ES nėra socializmo laikai, todėl reikia gerai pasiruošti.
- Yra dar vienas energetikos projektas, kuriame iš pradžių dalyvavo ir Lenkija. Jo likimas iki šiol neaiškus. Tai – Visagino atominė elektrinė. Projekto priešininkai Lenkijos atsitraukimą demonstravo kaip protingą žingsnį nedalyvauti branduolinės elektrinės statyboje. Man sunku jūsų klausti apie Lenkijos apsisprendimą, kai dabartinė Lietuvos valdžia neapsisprendusi.
O pačioje Lenkijoje branduolinė energetika pradėta dar sovietiniais laikais. 50 km į šiaurės vakarus nuo Gdansko pajūryje prie Žarnovieco buvo pradėję statyti atominę jėgainę. Net pamatus išlieję buvo. Dabar, aišku, viską reikės daryti iš naujo. Bet visi atlikti seisminiai, geologiniai ir kitokie tyrimai anam projektui rodo, kad tai pati palankiausia vieta atominei jėgainei Lenkijoje.
Mes jau daug metų turime atominės energetikos programą. Rimtai dirba specialus komitetas prie Vyriausybės. Renkamas momentas, kada galima ir reikia pradėti. Atliktus darbus neseniai teigiamai įvertino tarptautiniai ekspertai. Gaila, bet krizė pristabdė sprendimus, ir jau nekalbame apie 2020-2022 m., kada turėjo pradėti veikti pirmoji atominė jėgainė. Tačiau planas, kad iš pradžių bus statoma viena, o po to – antra atominė jėgainė, ir toliau išlieka.
- Kaip Lenkijos visuomenė žiūri į mūsų kaimynų ketinimus statyti atomines elektrines Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje prie Astravo? Juk tai netoli jūsų sienų.
- Žiūri panašiai kaip Lietuvos visuomenė. Matau didelį susirūpinimą dėl jų saugumo. Tai bendras pavojus.
- Tačiau tai ir bendras tikslas siekti, kad tokių pavojų nebūtų.
- Be abejo. O atsižvelgus į tai, kad laikas juda pirmyn, mes suprantame, kad saugumo lygis auga.
Lenko korta
- Žinodamas, kad esate vadovavęs Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos konsuliniam departamentui, norėčiau paklausti apie lenko kortą, kurios išduodamos Lenkijos konsulatuose. Šis gan keistas reiškinys vyksta tik apibrėžtoje teritorijoje. Kokia jo prasmė?
- Neturiu teisės komentuoti to, kas yra įstatymas mano šalyje. Aš ne Lenkijos Seimo narys.
- Įstatymo poveikis reiškiasi už Lenkijos ribų.
- Na, taip. Lenkijos parlamentas nusprendė, kad tokio įstatymo reikia, ir aš, kaip valstybės tarnautojas, jį vykdau. Šia tema yra kalbėta tarp mūsų valstybių prezidentų lygiu.
- Lenko korta taikoma buvusioje SSRS teritorijoje. Apmaudu, kad Baltijos valstybės įtrauktos į tą sąrašą, nors mes drauge esame kitame junginyje – ES. Ir lengvatos vizoms neaktualios, nes vizų nereikia. Ar toji korta nėra anachronizmas?
- Pakartosiu, kad ši tema buvo aptariama tarp mūsų valstybių.
Dėl lietuviškų mokyklų sprendžia vietos valdžia
- Koks jūsų požiūris į pavardžių ir vietovių rašymą lenkiškai?
- Lenkijoje tokios problemos nėra, mes rašome vietovardžius dviem kalbom.
- Žinau, kad rašote dviem kalbom, nes esu matęs nuotraukas lentelių, kur „Punskas“ užteptas raudonai, o „Punsk“ palikta.
- Tokius dalykus tiria Lenkijos teisėsauga. Pabrėšiu, kad esmė yra žmogaus ir mažumų teisės. Pavyzdžiui, Lenkijos vokiečiai turi dvi jiems įstatymu skirtas vietas Lenkijos Seime.
- Jei gatvė yra ir Pušų, ir Sosnovska, kokia kalba rašyti adresą ant laiško?
- Suprantama, kad valstybine kalba.
- Kas darosi su lietuviškomis mokyklomis Lenkijoje? Jos uždaromos.
- Užduokite šį klausimą vietos valdžiai. Padirbėjęs Lietuvoje apie pusantro mėnesio, priėjau štai tokios išvados: problemos esmė yra savivaldos suvokimas, tiksliau, skirtingas savivaldos suvokimas Lietuvoje ir Lenkijoje.
Po penkiolikos metų pasiruošimo atlikome pačią giliausią savivaldos reformą posovietinėje erdvėje. Dabar 70 proc. šalies biudžeto naudojama per savivaldybes. Reiškia, 70 proc. valstybės galių atiduota į apačią. Prieita išvados, kad sprendimai turi būti priimami vietose. Varšuva sau pasiliko tik kontrolinį paketą. Vyriausybės atstovai rajonuose vaivados stebi, ar teisingai skirstomi pinigai – ar valstybiniams reikalams, kaip mokyklos, keliai, ligoninės, ar už juos visiems perkami šokoladukai. Jei vietos taryba Rada nubalsuos už šokoladukus, vaivada turi teisę stabdyti. Vaivadijoje aukščiausia pareigybė yra maršalka. Žemiau yra burmistras ir vaitas. Jie gauna atitinkamas biudžeto dalis, ir valstybė tik stebi, kaip tie pinigai leidžiami.
Punsko vaitas priėmė sunkų sprendimą uždaryti lietuvišką mokyklą. Vaitas turi tarybą, su kuria sprendžia, kam skirs pinigus. Bet atkreipsiu dėmesį, kad šiemet Lenkijoje užsidaro 1 000 mokyklų. Mažų nelieka, į didesnes mokinius veža autobusai.
Turime kuo daugiau žinoti vieni apie kitus
- Dar norėčiau pakalbėti apie ryšius tarp Lenkijos ir Lietuvos kariškių. Su NATO Baltijos šalys jungiasi per 106 km Lietuvos – Lenkijos sieną. NATO gynybiniuose planuose, kurie skirti Baltijos valstybėms, svarbus vaidmuo numatytas Lenkijos ginkluotoms pajėgoms, ir Lenkija yra sutikusi šį vaidmenį prisiimti.
- O strateginius ir esminius ryšius temdo tokie dalykai, kaip W rašymas.
- Galiu tik pakartoti, ką yra sakę lenkų politikai: tai yra klausimai, kurie sprendžiami Lietuvos viduje tarp Lietuvos valdžios ir Lietuvos respublikos piliečių. Kaip neseniai sakė Lenkijos premjeras, Lenkijos šalis kreipiasi į Lietuvos šalį, kad ši parodytų pakankamai empatijos klausimams, kuriuos kelia lenkų tautybės Lietuvos piliečiai.
- Ruošdamasis mūsų pokalbiui, Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos tinklapyje radau, kad 2006-2012 m. buvo 55 aukščiausio lygio Lietuvos pareigūnų vizitai į Lenkiją ir 38 tokie vizitai iš Lenkijos į Lietuvą. Atkreipsiu dėmesį, kad Lietuva yra 10 kartų mažesnė. Suprantama, kad Lenkija dabar save mato kaip globalų žaidėją ES politikoje, jūsų užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis aktyviai reiškiasi Rytų partnerystės programoje. Bet tada Lietuvoje klostosi įspūdis, kad mes kaimynams rūpime tik vienu – lenkų tautinės mažumos – klausimu.
- Po kelių dienų ministras R. Sikorskis lankysis Vilniuje ir aš jam perduosiu jo veiklos įvertinimą. Susitikimų statistika gali iškreipti tikrą paveikslą. Mūsų užsienio reikalų ministrai palaiko ryšius elektroniniais laiškais, žinutėmis, net per „Twitter“. Jiedu tarpusavyje kalbasi mobiliais telefonais, t.y., turi tiesioginį ryšį.
- Sutinku, kad politika nėra aritmetika. Bet jūs girdėjote, kuo baigėsi pokalbiai telefonu mūsų ambasadoriams Budapešte ir Baku?
- Negalima lyginti aplinkybių. Aš nuolat ryžtingai pabrėžiu: nėra Lenkijoje jokios realios jėgos, kuri grėstų Lietuvos Respublikai; atvirkščiai, Lenkijoje daugybė žmonių, kurie linki Lietuvai sėkmės. Todėl sakau, kad mes turime kuo daugiau žinoti vieni apie kitus.
Visuomenės tyrimai rodo baisius skaičius: tik 3 proc. lietuvių pažįsta Lenkiją, ir tik 3 proc. lenkų pažįsta Lietuvą. 21 amžiaus tryliktais metais! Nežinojimo erdvėje gimsta baisiausi dalykai. Reikia gilesnio pažinimo, negu parduotuvės Suvalkuose ar chuliganų poelgiai stadione.
Reikėtų matyti daugiau Lenkijos, o ne ekstremizmo
- O ką galvoti vilniečiui, kai jis mato senamiestyje lenkų grupes, giedančias „Dar Lenkija nepražuvo“? Tai labai paveiku ir akivaizdžiau, negu daugeliui nežinomi gynybiniai NATO planai su Lenkijos kariuomenės dalyvavimu. Mažai kas pagalvoja, kad Lenkija solidariai prisiėmė gynybinį įsipareigojimą mūsų atžvilgiu ir nepasiūlė perduoti šį vaidmenį kitoms šalims vietoj savęs. Šaukštas deguto gadina statinę medaus.
- Lenkijoje reikėtų matyti daugiau Lenkijos, o ne ekstremizmo. Lenkija yra pasiruošusi ginti Baltijos valstybes, jei, neduok Dieve, kas atsitiktų. Lenkų naikintuvai skraido virš Baltijos šalių kaip NATO oro misijos dalyviai. Viskas yra paruošta bendrai Lenkijos-Lietuvos-Ukrainos brigadai įkurti. Ryškiausias pastarųjų savaičių pavyzdys yra sutartis dėl oro erdvės kontrolės. Dabar partneriai iš Lietuvos kontroliuoja dalį Lenkijos oro erdvės.
- Daug gerų darbų atliekama labai tyliai.
- Jei kalbėtume, prieš ką reikia kovoti, visų pirma, tai abipusis nežinojimas. Mano minėtas skaičius 3 proc. ką nors žinančių yra pati didžiausia grėsmė mūsų valstybėms. Praeitis neturi būti barjeras ateičiai, o patirties šaltinis.
- Jūsų Ekscelencija, dėkoju už šiuos išmintingus žodžius ir už išsamų pokalbį.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.