Lietuva Antrojo pasaulinio karo kontekste: metraštininko užrašai egzilyje

Leidykla „Briedis“ kviečia amžininko akimis pažvelgti į didžiųjų Europos valstybių ir JAV nuostatas sprendžiant Baltijos šalių likimą Antrojo pasaulinio karo baigtyje bei aptariamas istorines ir politinės prielaidas jų nepriklausomybei egzistuoti, tapatybės aspektams ir pristato istorinės publicistikos naujieną – Igno Šeiniaus knygą „Raudonasis tvanas užplūsta“ (šved. „Den röda floden svämmar över“, 1945), kurioje išsamiai nušviečiama, kas apie Baltijos valstybes buvo rašoma pasaulio žiniasklaidoje, taip pat plėtojama autoriaus politinė pasaulio tvarkos vizija.

Ši geopolitinės publicistikos studija tematiškai tarsi pratęsia anksčiau išleistą knygą „Raudonasis tvanas“ (šved. „Den röda floden“, 1940). Knyga ne tik papildo I. Šeiniaus švediškosios kūrybos vertimų į lietuvių kalbą aruodą – atskleidžiamų faktų autentika neabejotinai sudomins tuos, kuriems svarbi Lietuvos istorija. Dėl dramatiškų paralelių su nūdienos situacija rašytojo išsakomos mintys skamba ypač aktualiai.

I. Šeiniaus vardas svarbus Lietuvos kultūros ir istorijos atminčiai. Lietuvių literatūros kontekste, XX a. pirmaisiais dešimtmečiais jis vedė meninį naratyvą modernėjančios raiškos keliu („Kuprelis“, „Vasaros vaišės“, „Bangos siaučia“), o amžiaus vidurio link kūryboje į visumą sutelkė lietuviškąją bei švediškąją patirtį.

Knygą iš švedų kalbos vertė Sigutė Radzevičienė.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką:

Kokiomis akimis nacistinė Vokietija žvelgė į Baltijos tautas?

Adolfas Hitleris savo programą Rytų Europai jau buvo parengęs prieš kelerius metus. 1933 metais publikuotame dvidešimtajame „Mein Kampf“ leidime galima skaityti: „Pratęsime nuo čia, kur baigėme prieš šešis šimtus metų. Sustabdę amžinas germanų klajones po Europos pietus ir vakarus, nukreipsime jų žvilgsnius į rytus. Pagaliau užbaigę prieškario kolonijinę prekiavimo politiką, pereisime prie būsimos teritorijų politikos. Jei kalbame apie naujas žemes ir naujas teritorijas Europoje, pirmiausia galvoje turime Rusiją su šiai šaliai pavaldžiomis pasienio valstybėmis“. [...]

Su kokiu atsainumu Hitleris mini pasienio valstybes, t. y. Baltijos šalis! Už siekį su rytų kaimynu išlaikyti normalius taikius ryšius jis apibūdino jas kaip pavaldžias Rusijai! Hitleris metė šį savo priekaištą taip pat nepagrįstai, kaip ir Stalinas 1940-aisiais, apkaltinęs Baltijos šalyse veikusias Vakarų ir Amerikos kultūros draugijas kaip priešiškas sovietinei tvarkai.

Vokietijai okupavus Baltijos valstybes, Hitleris manė, kad išmušė valanda patikslinti savo programą. 1941 metų lapkričio 9 dieną iškilmingo renginio metu ištikimajai gvardijai jis deklaravo: „Mūsų esminis tikslas rytuose – nuosekliai įgyvendinti programą, kurią jau kuris laikas vykdome. Dabar sprendžiasi Europos likimas artimiausiam tūkstančiui metų“ (Deutsche Zeitung im Osten, 1941 m. lapkričio 10 d.)

Dar prieš mėnesį, spalio 3 dieną, tame pačiame laikraštyje skelbtoje kalboje iš Berlyno Sporto rūmų apie Vokietijos nuosavybės teisę Baltijos valstybėse teigiama: „Baltijos šalyse nėra nė menkiausio žemės kilometro, kurio vokiečių pirmeiviai nebūtų atkariavę civilizacijai ir žmonijos kultūrai“.

O tai, kas numanomai buvo atkariauta žmonijos kultūrai, ir priklauso, žinoma, tik Vokietijai. Kad būtent taip ir yra, labai aiškiai buvo atskleista Hermano Rauschningo, vieno iš ankstyvųjų Hitlerio patikėtinių, knygoje „Pokalbiai su Hitleriu“, išleistoje 1940 metais Niujorke. Kalbėdamas apie Baltijos valstybes, Hitleris Rauschningui pareiškė: „Gyventojus galėsime nesunkiai germanizuoti. Rasiniu požiūriu tai – artimos mums gentys“. Kitur Hitleris dar aiškiau išsakė, kalbėdamas užtikrintai, su nugalėtojo patosu: „Turime išvalyti lygiai tiek pat gyventojų, kiek esam savanoriškai įsipareigoję pasirūpinti vokiečių gerove. Būtina tobulinti išvalymo techniką. Valymas, ką jis reiškia? – turbūt paklausite. Gal ketinu išnaikinti visas tautines gentis? Būtent. Būtent tai ir reikėtų daryti“.

Kad tai – ne pamišėlio fantazijos, Rauschningui teko įsitikinti, kai Rytų Prūsijos gauleiteriui Erichui Kochui buvo pristatytas Rytų Europos pertvarkymo planas. Rauschningas savo knygoje pastebi: „Šitame planiniame kraštovaizdyje jokios Lenkijos nebėra. Nekalbant apie Lietuvą“.

Vienas aktyvus nacionalsocialistas, viešėjęs Lietuvoje, man patikėjo mintį, kurią palaikiau nevykusiu pokštu. Pagautas euforijos jis pasakojo, kad nacionalsocialistų štabe lietuviams jau numatyta apgyvendinimo vieta, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gerokai nutolusi nuo dabartinės Lietuvos. Kalbama apie Sovietų Rusijos Permę, esančią prie Kamos, Volgos intako, ir besiribojančią su Uralu.

1939-ųjų vasarą, dar neįvykus Molotovo–Ribbentropo paktui, vienas aktyvus nacionalsocialistas, viešėjęs Lietuvoje, man patikėjo mintį, kurią palaikiau nevykusiu pokštu. Pagautas euforijos jis pasakojo, kad nacionalsocialistų štabe lietuviams jau numatyta apgyvendinimo vieta, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti gerokai nutolusi nuo dabartinės Lietuvos. Kalbama apie Sovietų Rusijos Permę, esančią prie Kamos, Volgos intako, ir besiribojančią su Uralu. „Šiais moderniais laikais nieko nėra neįmanomo“, – optimistiškai įtikinėjo nacionalsocialistas.

Kadangi lietuviai rasės atžvilgiu laikomi giminiškais germanams, nusipelnė geresnio likimo negu elementarus išnaikinimas, koks vėliau šitaip uoliai buvo pritaikytas pirmiausia žydams, paskui – lenkams. Žinoma, dabar nacionalsocialistinis imperializmas – jau praeitis, bet Hitlerio mintys, pasak Rauschningo, vis tiek nusipelno būti perteiktos. Jos leidžia suprasti, kas buvo numatyta ne tik Baltijos, bet ir kitoms tautoms. Jei užgriūtų sunkumai, nebūtų labai malonu ta nuostata kliautis: „Absoliutus dominavimas gali įsigalėti tik esant visiško paklusnumo prielaidoms. Nėra jokios visų lygybės. Mes turėsime drąsos tai ne tik maksimaliai įgyvendinti, bet ir paskelbti savo doktrina. Todėl kitoms tautoms aš niekada nepripažinsiu tokių pat teisių, kaip vokiečių tautai. Mūsų užduotis – palenkti kitas tautas. Vokiečių tauta yra pašaukta viešpatauti pasaulyje. Tokia pat drąsa reikalinga prieš analfabetus, kaip ir prieš pagonis. Mokslo žinios bei ugdymas kelia didį pavojų valdžios egzistencijai. Sykiu tai kelia didelę grėsmę suvaldant vergų sluoksnį. Visuotinio švietimo idealai jau seniai išsisėmę. Beribė švietimo laisvė yra elito privilegija ir ja gali naudotis tie, kuriuos elitas atsirenka“.

Prieš ištinkant vokiečių krachui, daugelis įtarė, kad nutraukęs santykius su Hitleriu ir pabėgęs iš šalies Rauschningas sumanė taip atsikeršyti ir todėl nacionalsocialistų lyderiui pripaišė tokių nuostatų, kurių šis niekada neišpažino ar neišsakė. Vis dėlto keletas Hitleriui iki galo išlikusių ištikimų pasekėjų dar iki faktų apie Buchenvaldą bei Neuengamą oficialiose kalbose ir raštuose patvirtino tai, ką Rauschningas savo knygoje pateikė kaip vado mokymą bei slapčiausias mintis.

Kaip skelbia „Deutsche Zeitung im Osten“ 1941-ųjų spalio 13 dieną, vokiečių ekonomikos ministras Funkas, atidarydamas Rytų mugę Kionigsberge, keliais trumpais ir gerokai miglotais sakiniais apibendrino visą Rytų Europos pertvarkymo programą. Jis sakė: „Mūsų karinių pajėgų ir mūsų sąjungininkų neįtikėtini pergalės žygiai atvėrė laisvą kelią politinei ir ekonominei pertvarkai rytų teritorijose.

Todėl mums kyla užduotis, kuri savo didumu įveikiama vienintelei tautai; tokiai, kokia yra vokiečių tauta, kurios perkūros energiją maitina jos pasaulėvoka ir kuri nuo seniausių laikų savo pirmeivišką darbą Europos rytuose laiko istorine misija“.

Propagandos ministras dr. Goebbelsas savaitraštyje „Das Reich“ 1941 m. spalio 14 dieną rašė: „Iš to gilaus mūsų laikų sukrėtimo, kurį kiekvienas regime, kyla amžinoji, nekintanti valia. Ji suteikia karui prasmę. Šalia plačiųjų laukų rytuose, kurie jau kitąmet brandins derlių mūsų tautos kasdieninei duonai, plyti vokiečių kareivių kapai. Jie sergi, kad žemė laimintų ilgus taikos metus, sudygsiančius iš karo venų“.

Žemės ūkio ministras Backė 1942-ųjų rugsėjo 29 dieną „Dagens Nyheter“ pareiškė, kad vienas iš vokiečių valstiečių uždavinių – užpildyti užkariautas teritorijas vokiečių krauju. Jokios nebus naudos, aiškino jis, jeigu Vokietija po 20 metų neturės pakankamai žmogiškųjų išteklių naujai įgytoms žemėms kolonizuoti. Senoji vokiečių valstiečių padermė privalo įlieti „gero valstietiško kraujo“ kolonizuojant rytines teritorijas. Dar po savaitės, spalio 5-ąją, energingasis ponas valstybės kanceliarijoje Berlyne paskelbė, kad svarbiausias uždavinys Vokietijos užkariautose rytų teritorijose – paversti jas vokiečių žeme. O kad šis pokytis būtų lengviau įgyvendintas, reikėtų tam tikrose vietose įkurti tinkamai įrengtas deportacijos stovyklas.