Pirmoji masinės emigracijos banga ryškiai sumažino lietuvių skaičių Lietuvoje, o užsienyje atsirado lietuvių imigrantų centrų. Emigracija į Ameriką ekonominiu, politiniu ir kultūriniu atžvilgiu buvo reikšmingiausia lietuvių tautos gyvenime. Nors masinė išeivystė silpnino lietuvių jėgas, bet JAV lietuviai, sutelkti savo pačių sukurtų organizacijų, kultūriškai ir ekonomiškai tapo rimtais padėjėjais tautos siekiuose – iš lietuvių kolonijų gauta ir nuolat tikėtasi ne tik kultūrinės, ekonominės, bet ir politinės paramos.
Kilusi antroji masinės emigracijos iš Lietuvos banga po 1990 metų netrukus sukrėtė visuomenę savo mastu ir skaičiais – tokio didelio išvykimo iš Lietuvos iki tol nebūta. Atsirado reikalas naujai įvertinti, kokiomis aplinkybėmis ir kaip susidarė lietuvių telkiniai, o svarbiausia – išryškinti, kokią įtaką senosios emigracijos problema turėjo lietuvių visuomenei, ką ji apskritai reiškė Lietuvai, modernios valstybės atkūrimui, jos gyvenimui tada ir šiais laikais, ko pasiekta tik emigracijos pastangomis.
Tai, kad reemigracija (sugrįžimas) vis dar labai vangi, kelia nerimą ne tik ekonomistams (šalyje jau trūksta darbo jėgos, visuomenė sensta, mažėja vaikų ir jaunimo, užsidaro švietimo ir kultūros įstaigos, ypač kaimo vietovėse), bet ir demografams, kurie baiminasi, kad emigracijos bangose apskritai nedingtų lietuvių tauta, nes į Lietuvą vis gausiau atvyksta gyventi ir dirbti nelietuvių tautybės asmenų, kurie kada nors gali dramatiškai pakeisti ne tik demografinius, bet ir tautinės, arba etninės, priklausomybės skaičius Lietuvoje.
Baiminamasi, ar dėl emigracijos neišnyks lietuviai ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje, kad neliks lietuviškai kalbančių žmonių – tik šalies pavadinimas ir lietuviški vietovardžiai. Migracijos sukeltos problemos tiesiogiai kėsinasi į lietuvių tautos išlikimą.
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Karo košmarai baigėsi 1945 m. gegužę. Sąjungininkų kariuomenė iš priverstinio darbo fabrikuose ir gamyklose išvadavo 7 milijonus svetimšalių darbininkų, atvėrė lagerių, koncentracijos stovyklų ir kalėjimų duris, išlaisvino tremtinius – dauguma jų, tarp jų ir pabėgėliai, buvo pavadinti displaced persons (DP) – perkeltieji asmenys, lietuviškai vadinti dipukais. Dauguma prancūzų, italų, belgų, lenkų netrukus grįžo į tėvynę. Visiems kitiems – kone milijonui tremtinių ir pabėgėlių – reikėjo specialios globos, nes jie nepageidavo grįžti į sovietinamas tėviškes.
1946 m. gruodžio 15 d. JTO posėdyje nutarta įkurti tarptautinę pabėgėlių organizaciją, kuri padėtų spręsti visas pabėgėlių (refugees) ir perkeltųjų asmenų (DP) problemas. Tremtinių reikalais ėmėsi rūpintis „United Nations Relief and Rehabilitation Administration“ – UNRRA – Jungtinių Tautų paramos ir atkūrimo administracija, kuri išvaduotų šalių gyventojams teikė maistą, kurą, rūbus, pastogę ir medicinos pagalbą.
1947 m. UNRRA’i baigus savo veiklą, tremtinių ir pabėgėlių reikalus perėmė kitos tarptautinės organizacijos. Jų statistiniais duomenimis, 1946 m. pradžioje Vakarų Vokietijoje trijose okupacinėse zonose (amerikiečių, britų ir prancūzų) dar gyveno 760 058 įvairių tautybių tremtiniai. Amerikiečių zonoje lietuvių buvo 30 543, britų zonoje – 24 555 ir prancūzų zonoje – 2 397, taigi iš viso 57 495 lietuviai (latvių tremtinių buvo 94 730, o estų – 30 978).
Lietuvių gyveno ir už DP stovyklų ribų. Įskaičiuojant ir juos, lietuvių iš viso buvo apie 60 000 (latvių – 111 495, estų – 30 978). Visose zonose lietuvių vaikai kėlė didžiausią rūpestį. Iš viso 1948 m. jų buvo net 24 proc. (vyrai sudarė 42 proc., moterys – 34 proc. DP stovyklų gyventojų). Beje, tarp lietuvių perkeltųjų asmenų vaikų iki 6 metų buvo net 12 proc.
DP stovyklų gyventojai praktiškai neturėjo nei teorinių, nei praktinių teisių. UNRRA ir administracija pažeidinėdavo gyvenamųjų patalpų neliečiamybę, nuosavybės teisę, atlikdavo kratas. Tremtiniai negalėdavo reikalauti darbo už stovyklos ribų, teisės laisvai keisti gyvenamąją vietą; pasirodžiusi DP spauda buvo griežtai cenzūruojama. JAV zonoje ypač dažnai vykdavo nacių talkininkų paieškos, vadinamieji patikrinimai (screenings). Dėl to apie 10 proc. DP neteko savo statuso, nors vėliau vėl buvo priimti atgal į stovyklas.
Okupacinėje zonoje atsidūrė didelis lietuvių tautos kūrybinis potencialas. Amžininko apkaičiavimais, kuriais belieka tikėti, trijose Vakarų valstybių okupacinėse zonose buvo 25 proc. ikikarinės Lietuvos kunigų (227), apie 130 klierikų, 400 inžinierių, 300 gydytojų, 350 teisininkų. Beje, teisininkai labiausiai nukentėjo nuo stalinizmo ir hitlerizmo – Lietuvos teisininkų draugijos duomenimis, stalinizmo represijos palietė apie 70 proc. Lietuvos teisininkų, kitus 26 proc. persekiojo gestapas. Vienas kitas pateko į DP stovyklas. Jose taip pat atsidūrė apie 60 proc. ikikarinės Lietuvos rašytojų sąjungos narių, dėstytojų, mokytojų, kitų sričių profesionalų.
Visose trijose okupacinėse zonose (JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos) pradėtas DP įkurdinimas specialiose stovyklose, kurios išsidėstė visoje Vakarų Vokietijos teritorijoje (žr. žemėlapį). Lietuviai ir kiti pabaltijiečiai užėmė senas kareivines, barakus, kitus pastatus, ir taip buvo priversti leisti niūrias, monotoniškas dienas. Jų padėtis buvo neaiški, dramatizmas ir beviltiškumas likus be namų, tėvynės kėlė pačias blogiausias mintis, nors iš tos padėties stipresnieji ne tik pasišaipydavo, bet ir žiūrėjo su sarkastišku humoru.
Akyse išnyko lietuvių socialiniai, srovių, išsilavinimo ir visuomeninės padėties skirtumai, o tai liudininkas, rašytojas Pulgis Andriušis taip nusakė: „Bet kas gi tos pabėgėlių stovyklos? Tokios palaidos, dirbtinės bendruomenės, tur būt, lietuviams niekuomet neteko išgyventi istorijoje. Pasaulėžiūrinių, išsilavinimo, tautybių (viename kambaryje gyveno dzūkas, žemaitis, biržėnas ir jotvingis su sėliu), profesijų skirtumai neteko ašmenų.
Tad bevažinėjant po tas stovyklas buvo labai įdomu stebėti margą tautiečių sceną, kunkuliuojantį niveliuojančios kasdienybės srautą: komitetų (kurie labai mažai galios turėjo) rinkimus, po to valdžios perversmus, teismus, kurių sprendimų niekas nevykdydavo, policininkus, kurie užuot pasodinę nusikaltėlius daboklėn, patys jon atsisėsdavo.
Tos stovyklinės smulkybės net šviesius žmones įsukdavo ratan, jie atrodė lyg apsirgę parapijomanija ir nieko kita nenorėdavo žinoti, kas dedasi kitoje stovykloje arba zonoje.“ Socialinė, profesinė lygybė dar labiau pasireiškė „[…] einant atsiimt maisto davinio ar R[audonojo] Kryžiaus (per Balfo malonę) skudurų, toje pačioje eilutėje kareivinių kieme stumdydavosi drauge direktorius ir jo gimnazistai, kunigas ir jo parapijiečiai, pedagogas ir jo auklėtiniai, dirigentas ir jo choristai, lektoriai ir jų kursantai, mokyklos inspektorius ir jos sargas. […] Vyresniškumas, išsimokslinimas, autoritetas, buv. tarnybiniai titulai kaip vaškas sutirpo.“
Didelių barakų stovykloje vaizdai amžininkui darė kažkokios fantasmagorijos įspūdį, pasak minėto P. Andriušio: „Kokia stovyklinė mizerija, vienoje salėje gyvena šimtas žmonių, atsitvėrę pilkomis unrinėmis marškomis, tarp jų pravestos gatvės, pavadintos Laisvės Alėja, Vytauto prospektu, Savanorių plentu, Dariaus ir Girėno gatve, kur tik atsiskleisi uždangą žvelgia į tave jokių svetimybių dar neprižagtas žmogus.“ Ir visiška F. Kafkos plunksnos verta situacija, kai mažesni skaičiumi lietuvių telkiniai pakliūdavo ne tik į kareivines, barakus, bet dargi į prestižines sanatorijas, puošniausius rūmus, viešbučius prie jūros: „Gyvena keliasdešimt lietuvių viešbutyje, pro atdarus langus lenda abrikosų šakos, gieda lakštingalos, pliaže groja muzika, prie stalų patarnauja švarios švabaitės, viskas žydi, žaliuoja“, arba Bavarijoje, Rothemburge, žymios istorinės pilies mieste, lietuvių bendruomenė įsikūrė „ant marmurinių grindų, koridoriuose kaskelintame žingsnyje stovėjo graikiškos dievybės, lubos buvo išpuoštos barokiniais piešiniais, tarp kolonų tryško fontanai…“
Ir to lyg būtų negana, kai sykį apstulbę lietuvių literatai, atvykę koncertuoti, skaityti savo kūrybą: „Scheinfeldės pilyje buvom paguldyti salėje, kur lubose išdykavo mitologiniai piešiniai, faunai gaudė nimfas, jūrų dievaitės nardė povandeninėse grotose, džiaugsmo soduose po medžiais ant vejos gulinėjo abiejų lyčių nuogybės meilės ekstazėje… Bokštai bokšteliai, pridengti debesų, šunynai, arklidės, apgyvendinti profesorių, teisininkų, generolų, menininkų, pedagogų, ūkininkų, darbininkų, vis laukiančių ir nelaukiančių naujo karo“ – prisiminė rašytojas ir vertėjas Pulgis Andriušis. Ištisa nerealumo atmosfera. Maisto amerikiečiai pristato, dėvėtų rūbų padalija, tik laisvė suvaržyta, vargina išvietintų neteisybė. Labiausiai trūko tik vieno – tėvynės, būti ir dirbti namie.
Nors sąlygos daugelyje stovyklų barakuose buvo blogos, dažnai gyventa pusbadžiu, DP, arba dipukai (lietuviai neretai tą santrumpą dar vertė kaip Dievo paukštelis), pasižymėjo aktyvia kultūrine veikla. Toną davė 400 buvusių Kauno ir Vilniaus universitetų mokslinio personalo atstovų, žurnalistai, literatai, teatro žmonės, apie 300 pradinių klasių mokytojų, 700 gimnazijų mokytojų, 100 specialiųjų mokyklų mokytojų, apie 100 vaikų darželių auklėtojų. 1944–1946 m. kiekvienoje didesnėje lietuvių DP stovykloje visose trijose okupacinėse zonose buvo įkurtas ir veikė 71 lietuviškas vaikų darželis su 2 134 vaikais, 112 pradinių mokyklų su 4 087 moksleiviais, 14 progimnazijų su 502 mokiniais, 20 gimnazijų su 2 442 gimnazistais ir net viena specialioji mokykla. Visose šiose mokyklose dirbo tūkstantis kvalifikuotų lietuvių pedagogų.
Ši emigracija, arba tremtis, labai skyrėsi nuo buvusiųjų išeivystės bangų. Visų pirma, tai buvo emigracijos, arba išvykties, pasitraukimo pasireiškimas, kai piliečiai svetimųjų jėgos verčiami turėjo gelbėtis nuo okupacinių režimų, o daugumą išvykusiųjų sudarė išsilavinę žmonės, intelektualai, studentai, kunigai, literatai ir menininkai. Tai buvo tautinis, kūrybinis nepriklausomos Lietuvos humanitarų, technikų ir menininkų potencialas, skaudžiai pažeistas, bet gerai suprantantis, kad reikia veikti, ir veikti, visų pirma, pavergtos tėvynės vardan. Jie buvo praradę viską, tačiau netrūko noro veikti ir kurti. Kūrėjai troško kurti, rašytojai – rašyti, leidėjai – leisti knygas.
Šiuolaikinis lietuvių tyrinėtojas Remigijus Misiūnas, parašęs trumpą, bet vertingą dipukų gyvenimo lageriuose apžvalgą, pabrėžė, jog išmėtyti po įvairias okupacines zonas šimtuose stovyklų lietuviai, kiekviena DP stovykla garbės dalyku laikė leisti laikraštį ar biuletenį. Lietuviai įvairiausių deficitų ir suvaržymų aplinkybėmis susiorganizavo ir ėmė leisti knygas – pasirodė pirmieji literatūriniai almanachai, mokinių vadovėliai, atsiminimų knygos.
Per 7 metus DP stovyklose buvo išleista per 1 000 knygų (beveik po 150 kasmet), tai nepaprastai daug, nors tarp jų buvo tik tam metui ir, visų pirma, patiems dipukams reikalingi leidiniai, tačiau pasirodė ir nepraradusių reikšmės knygų: „Lietuvių kalbos vadovas“, K. Griniaus „Atsiminimai ir mintys“, V. Biržiškos „Lietuvių rašytojų kalendorius“, pirmosios jaunų rašytojų H. Nagio, A. Nykos-Niliūno, A. Škėmos, M. Katiliškio knygos, V. Ramono romanas „Kryžiai“ bei kiti leidiniai ir netgi humoreskų rinkinys „Ir vis dėlto – juokimės!“ (Pulgis Andriušis). P. Andriušis knygoje pateikė ir nesuprantamų žodžių žodynėlį. Štai kai kurie:
UNRRA – Ubagų ir nabagų raminimo bei ratavojimo organizacija.
VLIKʼas – Visa Lietuva ilgisi katalikų.
Lageris – lietuvių gyvenamoji vieta prie visų valdžių.
Komitetas – kambarys, kuriame galima parūkyti ir sužinoti paskutines kainas.
DP – Dievo Paukštelis (kuris nei sėja, nei pjauna, bet geria ir valgo).
PD (prancūzų zonoje) – Ponas, duok!
BALFʼas – bliuskutė, apsiaustas, liemenė ir fufaikė.
Sunkvežimis – DP aitvaras.
Benzinas – spekulianto tėvas ir motina.
Naujos leidyklos, jų vadovai vėliau tapo svarbiais lietuvių knygos leidėjais JAV, tarp jų pirmiausia pažymėtini J. Kapočius, V. Civinskas, S. Zobarskas ir kt. DP lietuvių chorai ir meno saviveiklos kolektyvai savo koncertais ir menine branda stebino trijų okupacinių zonų kariškius ir vokiečių gyventojus, o sportininkai (ypač krepšininkai) įrodė savo pranašumą draugiškose varžybose su įvairiomis Vakarų Europos komandomis. Apie 2 000 lietuvių jaunuolių, kuriuos šelpė BALF’as, studijavo Vokietijos universitetuose, 1944–1948 m. apie 320 studentų baigė aukštąjį mokslą, apie 40 – parašė disertacijas.
Lietuvių, latvių, estų profesūros pastangomis, 1946 m. Hamburge buvo įkurtas bendras trijų tautybių universitetas, pavadintas Pabaltijo universitetu. Jame veikė 8 fakultetai, kuriuose mokėsi apie tūkstantį studentų, tarp jų apie 360 lietuvių. Universitetas liovėsi gyvavęs 1948 metais dėl emigracijos į kitas Vakarų šalis.
Suvaržytas judėjimas, pašalpomis grįstas, psichologiškai sunkiai pakeliamas gyvenimas DP stovyklose vertė galvoti, kaip gauti nuolatinį darbą, pradėti laisvą, kuo mažiau varžomą gyvenimą. Žinios iš Lietuvos apie sovietų represijas ir žiaurumus visiškai atbaidė norinčius grįžti namo, o SSRS to meto raginimai ir kvietimai, už kurių net visai fantazijos neturintis dipukas įžiūrėjo šviečiančias gulago sargybinių bokštelių lempas, veikė priešingai kvietėjų norams. Siekimą vykti į kitas šalis stumtelėjo pirmyn stipri senųjų JAV lietuvių kolonijų veikla, kuri parengė būtiniausius pagrindus pirmosioms perkeltųjų asmenų dienoms Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Remigijus Misiūnas plačios apimties tomuose atskleidė, kaip DP, užsienio lietuviai ir jų organizacijos naudojo informaciją kaip ginklą pirmajame Lietuvos okupacijos etape 1940–1945 metais, kaip lietuviai ir Lietuvos diplomatinė tarnyba egzilyje reprezentavo okupuotą ir aneksuotą Lietuvą, bet juridiškai tebeegzistuojančią valstybę, kaip neutralizavo sovietinės informacijos keliamą žalą bei darė įtaką, visų pirma, JAV kongresmenams ir vyriausybėms. Lietuvių rankose informacija tapo ginklu, palaikančiu Lietuvos siekį atgauti nepriklausomybę. Didelę faktinę medžiagą apimančios R. Misiūno studijos (antras tomas pratęsia įvykių ir veiksmų nagrinėjimą iki 1952 metų) verčia mus šiame darbe atskirai nebeaptarinėti DP ir senosios išeivijos organizacijų, VLIKʼo ir Lietuvos diplomatinės tarnybos veiksmų Lietuvos laisvės labui, atremiant informacines okupanto atakas. Kas perskaitys kol kas premijomis neapdovanotus Remigijaus Misiūno darbus, turėtų sutikti su šia mano nuomone. Religinės literatūros leidimu rūpinosi Vokietijoje atsidūrę lietuvių vyskupai ir kunigai – tokių faktų gausu jau minėtoje vyskupo V. Brizgio atsiminimų knygoje.