Ligita Šarkutė. Privalomi profilaktiniai skiepai: kiek už ir kiek prieš?

Neseniai Lietuvą užklupęs tymų protrūkis paskatino visuomenės diskusijas apie skiepų naudą ir žalą. Grėsminga situacija dėl mažėjančių skiepijimosi apimčių privertė ir valdžią imtis atitinkamų veiksmų.

Šių metų sausio mėnesį nacionalinę imunoprofilaktikos programą patvirtino sveikatos apsaugos ministras. Lietuvoje ir anksčiau būta bandymų taisyti padėtį – prieš kelerius metus tuomečio sveikatos apsaugos ministro Vytenio Povilo Andriukaičio įsakymas numatė, jog į darželius negalėtų eiti neskiepyti vaikai.

Tačiau šiam įsakymui net nespėjus įsigalioti Vyriausiasis administracinis teismas paskelbė, kad toks įsakymas prieštarauja teisės aktų hierarchijos principui, nes yra ribojama konstitucinė asmens teisė į fizinę asmens neliečiamybę, kuri, be kita ko, yra ir asmens teisės į privatų gyvenimą dalis.

Lietuvoje profilaktiniai skiepijimai pagal nacionalinius skiepijimų kalendorius yra rekomenduojami, tačiau būtinas tėvų arba globėjų sutikimas vaiką skiepyti.

Europoje veikia įvairios privalomų skiepų praktikos: yra šalių, kur skiepijimas pagal nacionalinį skiepų kalendorių yra privalomas – pavyzdžiui, Vengrijoje, kai kuriose šalyse yra taikomi privalomi skiepai nuo konkrečių ligų, o dar kitose įrašai apie atliktus skiepijimus yra privalomi ir tikrinami prieš pradedant lankyti ugdymo ar švietimo įstaigą (ULAC išleistas biuletenis „Kalendoriniai skiepai vaikams“, 2015).

Prastėjanti skiepijimų situacija ir ligų, kurios jau atrodė nugalėtos ir kurias kai kurie medikai pažįsta tik iš vadovėlių, sugrįžimas Lietuvoje yra ne išimtis. Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, 43 iš 57 Europos valstybių pastaruoju metu su tymais susidūrė daugiau nei 80 tūkst. gyventojų, iš kurių mirė 72.

Tad panašu, kad ES siekis padaryti šį kontinentą zona be tymų iki 2030 m. sunkiai pasiekiamas, nors vakcina yra pigi, saugi, efektyvi ir aktyviai naudojama daugiau nei pusšimtį metų, teigia žmones besivystančiose šalyse skiepijančios organizacijos GAVI vadovas Sethas Berkley (Euractive 2019 m. liepos 1 d. straipsnis „Vaccines are victim of their own success, global health expert says“).

Epidemiologų teigimu, skiepai tapo savo pačių sėkmės auka. Žmonės yra ramūs, kadangi ligos, kurios anksčiau pražudydavo milijonus, būtent skiepų pagalba dabar yra suvaldytos ir žmonės išsivysčiusiose šalyse iš esmės su jomis nesusiduria. Tad, S. Berkley teigimu, ironiška, kad Europoje beįsivyraujanti tendencija neskiepyti savo vaikų irgi yra skiepų atlikto darbo pasekmė: argumentu neskiepyti tampa tai, kad skiepai yra išnaikinę daugelį mirtinų ligų.

Pasak epidemiologų, mažėjančias skiepijimo apimtis lemia žmonių nepasitikėjimas skiepais. Visame pasaulyje atlikta apklausa apie žmonių požiūrį į mokslą, kurioje dalyvavo 140 tūkst. respondentų, atskleidė, kad beveik penktadalis europiečių nesutinka ar abejoja teiginiu, kad skiepai yra saugūs, o daugiausiai tokių žmonių, t. y. net trečdalis, yra Prancūzijoje (The Guardian 2019 m. birželio 19 d. straipsnis „Survey shows crisis of confidence in vaccines in parts of Europe“).

Rytų Europoje situacija dar prastesnė – tik pusė visų šio regiono gyventojų mano, kad vakcinos yra saugios, kai likusioje pasaulio dalyje ši rodiklis siekia beveik 80 proc. Vakarų Europoje vakcinomis pasitiki beveik 60 proc. gyventojų.

Įdomu, kiek Lietuvos visuomenė pritartų vienai iš galimų kovos su šiomis tendencijomis priemonių – privalomiems skiepams?

Vytauto Didžiojo universiteto užsakymu „Baltijos tyrimų“ reprezentatyvios Lietuvos gyventojų apklausos duomenys rodo, kad gerokai daugiau nei pusė respondentų, t. y. 66,4 proc., visiškai pritaria arba pritaria tam, kad Lietuvoje profilaktiniai skiepai vaikams turėtų būti privalomi (žr. 1 pav.).

Nepritariančiųjų ar visiškai nepritariančiųjų privalomam profilaktiniam vaikų skiepijimui yra gerokai mažiau nei dešimtadalis.

Pritarimui privalomiems profilaktiniams vaikų skiepams nemažai įtakos turi respondento amžius: mažiausiai pritariančiųjų, t. y. vos daugiau nei pusė, yra 18–29 metų amžiaus grupėje (žr. 2 pav.). Bet antivakseriai šioje grupėje didelės paramos nesulauktų, nes nepritariančiųjų dalis joje nėra kaip nors ypatingai didesnė nei kitose amžiaus grupėse.

30–39 metų respondentai privalomiems vaikų skiepams pritaria jau daug labiau, o didžiausias pritarimas yra tarp 40–59 metų amžiaus respondentų. Vyresni žmonės privalomam vaikų skiepijimui pritaria nuosaikiau.

Pastebėtina tai, jog bet kuriuo atveju pritarimo privalomiems profilaktiniams vaikų skiepams rodiklis yra gana aukštas – visose amžiaus grupėse jis siekia daugiau nei pusę visų respondentų.

Tačiau ne tik amžius lemia respondentų požiūrį į privalomą profilaktinę vaikų vakcinaciją – mažiausiai ji priimtina respondentams su profesiniu ir pradiniu išsilavinimu, kur visiškai pritariančiųjų ir pritariančiųjų yra 60 proc., o labiausiai priimtina respondentams su aukštuoju universitetiniu išsilavinimu, kur visiškai pritariančiųjų ir pritariančiųjų yra daugiau nei 71 proc.

Moterys privalomam vaikų skiepijimui taip pat pritaria dažniau nei vyrai – pritarimas atitinkamai sikeia 69 proc. ir 62 proc.

Palankiausiai privalomų skiepų atžvilgiu nusiteikę Vilniaus ir Kauno gyventojai, kur parama privalomiems profilaktiniams vaikų skiepams viršija 70 proc.

Tam tikrų skirtumų pastebima ir lyginant skirtingoms politinėms partijoms artumą jaučiančių respondentų atsakymus.

Kad ir kaip paradoksalu, tačiau labiausiai privalomiems profilaktiniams vaikų skiepams pritaria Liberalų sąjūdžio šalininkai – net devyni iš dešimties. Kiek mažesnė visiškai pritariančiųjų arba pritarančiųjų dalis yra Lietuvos lenkų rinkimų akcijos, taip pat Lietuvos socialdemokratų partijos rėmėjų gretose.

Pagrindinės valdančiosios partijos, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, šalininkai nors kiek mažiau, tačiau vis tiek didele dalimi pritaria privalomiems vaikų skiepams – tokių yra trys ketvirtadaliai.

Panaši situacija ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rėmėjų stovykloje. Nuosaikiausiai į privalomą profilaktinį vaikų skiepijimą žiūri jokiai politinei partijai artimi nesijaučiantys respondentai – visiškai pritariančiųjų arba pritariančiųjų šiuo atveju yra trys penktadaliai.

Vaikų skiepijimo klausimas yra aktualiausias ikimokyklinio amžiaus vaikus auginantimes tėvams, tad lyginant turinčiųjų ir neturinčiųjų vaikų iki 6 metų amžiaus atsakymus, susiklosto įdomi situacija, nes nepastebima didelių skirtumų, ko buvo galima tikėtis (žr. 3 pav.).

Visiškai pritariančiųjų arba pritariančiųjų dalis abiejose grupėse yra beveik identiška – ji siekia apytiksliai du trečdalius. Tarp auginančių vaikus iki 6 metų amžiaus yra šiek tiek daugiau neapsisprendusiųjų, pritaria ar nepritaria privalomam profilaktiniam vaikų skiepijimui, taip pat ir nepritariančiųjų arba visiškai nepritariančiųjų.

Nežinančių, kaip apskritai vertinti privalomą profilaktinį vaikų skiepijimą, yra gerokai daugiau tarp neturinčių vaikų, mažesnių nei 6 metų amžiaus.

Kokia būtų aptartų duomenų reziumė? Turbūt reiktų neužmiršti fakto, kad tokį didelį pritarimą privalomam profilaktiniam vaikų skiepijimui galėjo lemti akistata su viena iš jau daugeliui beveik nepažįstamų ligų – apklausa buvo atlikta dar nenuslūgus visuomenės susirūpinimui dėl tymų protrūkio.

Taip pat pastebėtina ir tai, kad nepaisant kai kurių pagrindinės valdančiosios partijos narių pasvarstymų apie abejotiną skiepų naudą, šios partijos rėmėjai aiškiai pritaria privalomiems vaikų skiepams.

O neįtikėtinai didelis liberalų rėmėjų palankumas profilaktiniam vaikų skiepijimui greičiausiai rodo, kad laisvė nesirgti šiuo atveju svarbesnė už laisvę pasirinkti.

Ir paskutinis dalykas – kad ir kaip visuomenė palaiko imperatyvius nurodymus ar draudimus, valdžiai nereikėtų išimtinai kliautis tik tokiais metodais ir visai nurašyti alternatyvių visuomenės sąmoningumo didinimo priemonių.

Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą 2019 m. balandžio 12-26 d. atliko „Baltijos tyrimai“ (apklausta 1050 respondentų). Tyrimą „Tarptautinės socialinio tyrimo programos įgyvendinimas” (Nr. S-MIP-17-120) finansuoja Lietuvos mokslo taryba.