Ligita Šarkutė. Teisinga visuomenė: kokia ji turėtų būti

Daugelis išsivysčiusio pasaulio valstybių vadinamos gerovės valstybėmis, kuriose bent minimali gerovė yra užtikrinama visiems šalies piliečiams. Pagrindinis gerovės valstybės principas yra socialinės nelygybės ir įvairių visuomenės grupių materialinės gerovės skirtumų mažinimas. Šis principas atrodo teisingas visos visuomenės atžvilgiu.

Tačiau neįmanoma išvengti visuomenės susiskaidymo pagal pajamas, turtą, išsilavinimą, užimtumą ir kitas socialines bei ekonomines skirtis. Jos savo ruožtu skatina įvairias socialines įtampas.

Šalia to, visose visuomenėse egzistuoja teisingos visuomenės lūkesčiai. Vienas iš geriausių būdų įvertinti šiuos lūkesčius yra subjektyvios gerovės matavimai visuomenės nuomonės apklausose.

Nors esama daug ir įvairių valstybės gerovės matavimo rodiklių – pavyzdžiui, pajamų nelygybės mastą parodantis GINI koeficientas, absoliutaus skurdo rodiklis ar pagaliau tas pats BVP, rodantis, kiek valstybė yra turtinga ir kokią gerovę yra pajėgi užtikrinti savo piliečiams, tačiau kaip patys gyventojai mato savo visuomenes, kiek socialiai teisingas jas įsivaizduoja ir apskritai kaip suvokia tai, kokia visuomenė yra teisinga, pamatuoti yra daug sudėtingiau.

Tai padaryti yra itin svarbu, nes pastaruosius kelis dešimtmečius tiek Europoje, tiek ir Lietuvoje, stebimas socialinės nelygybės augimas.

2018–2019 m. atliktas Europos socialinis tyrimas (EST) pabandė įvertinti, kaip Europos šalių gyventojai suvokia socialinį teisingumą ir kiek teisingas mato savo šalis. Socialinio teisingumo laipsnis šalyje paprastai priklauso nuo to, kokios gėrybės (pvz., pajamos, gerovė, moksliniai laipsniai ir pan.) ir kaip yra paskirstomos visuomenėje bei kiek visuomenės nariai yra solidarūs tarpusavyje.

Daugiau nei 47 000 respondentų 27-iose šalyse buvo paprašyta pagalvoti apie tai, kas daro visuomenę teisingą ar neteisingą, ir pritarti arba nepritarti keletui teiginių, kurie atspindi lygybės, atlyginimo už pastangas, solidarumo ir privilegijų kriterijus.

Paveiksle, esančiame žemiau, galima matyti, jog Lietuva buvo tarp šalių, kuriose mažiausiai pritarta teiginiui, jog visuomenė yra teisinga, kai pajamos ir turtas yra vienodai paskirstyti visiems žmonėms – tam pritarė beveik trečdalis, t. y. 29,4 proc., respondentų. Mažiau pritariančiųjų buvo tik Švedijoje, Estijoje ir Norvegijoje.

Pritarimo vidurkis tyrime dalyvavusiose šalyse siekė daugiau nei 50 proc. Daugiausiai palaikančių mintį, kad teisingos visuomenės yra tokios, kuriose pajamos ir turtas paskirstomi visiems žmonėms vienodai, buvo Portugalijoje, Italijoje ir Slovėnijoje – tokių respondentų ten buvo daugiau nei trys ketvirtadaliai.

Tačiau Lietuvos gyventojų atsakymai į klausimą, ar teisinga yra tokia visuomenė, kai darbštūs žmonės uždirba daugiau nei kiti, pasiskirstė visiškai kitaip. Pačių žmonių pastangų kuriant savo gerovę įvertinimas atrodė svarbus teisingos visuomenė matas daugiau nei trims ketvirtadaliams, arba 73,8 proc., respondentų.

Visgi, nors toks stiprus pritarimas teiginiui, kad yra teisinga, kai darbštūs žmonės uždirba daugiau nei kiti, ir atrodo pakankamai įspūdingai, tačiau Lietuva šiuo atveju yra prie tų šalių, kuriose šiam teiginiui pritariama mažiausiai. Vos mažiau arba tiek pat jam pritarė Vengrijos, Slovakijos, Čekijos ir Juodkalnijos gyventojai.

Visose kitose šalyse respondentų, pritariančių nuomonei, kad visuomenė yra teisinga, kai darbštieji ir uždirba daugiau, buvo didesnė dalis nei Lietuvoje. Daugiausiai pritariančiųjų šiam teiginiui buvo Austrijoje (90,5 proc.), Estijoje (88,5 proc.) ir Slovėnijoje (87,1 proc.), o pritarimo vidurkis – 80,6 proc.

Kitas kriterijus, parodantis, kiek teisinga yra visuomenė, yra solidarumas tarp skirtingų visuomenės grupių, o ypač solidarizavimasis su neturtingaisiais, sergančiaisiais ir kitais visuomenės nariais, kuriems reikalinga įvairiapusė parama. Gerokai daugiau nei pusė, t. y. 60,6 proc., Lietuvos gyventojų pritarė arba labai pritarė teiginiui, kad visuomenė yra teisinga, kai ji rūpinasi neturtingaisiais ir tais, kuriems reikia pagalbos, nepaisant jų indėlio į visuomenę.

Tačiau čia ir vėl turime situaciją, kai Lietuva, lyginant su kitoms EST dalyvavusiomis šalimis, atsidūrė mažiausiai minėtam teiginiui pritariančių šalių grupėje. Mažesnė dalis pritariančiųjų, jog teisinga visuomenė yra solidari visuomenė, nei Lietuvoje buvo tik Lenkijoje, Slovakijoje ir Vengrijoje, taip pat ir Čekijoje, kurioje tokių respondentų buvo netgi mažiau nei pusė.

Vidutinis pritarimas teiginiui, kad visuomenė yra teisinga, kai ji rūpinasi visais, kuriems to reikia, nepaisant to, ką jie jai davė, buvo 76,4 proc., o daugiausiai pratariančiųjų buvo Portugalijoje, Ispanijoje ir Slovėnijoje, kuriose šis rodiklis viršijo 84 proc.

Tačiau mes itin negailestingi vertindami privilegijų teisėtumą teisinga laikytinoje visuomenėje – tik vos daugiau nei 5 proc. Lietuvos gyventojų pritarė arba labai pritarė teiginiui, kad visuomenė yra teisinga, kai žmonės iš aukštą visuomeninę padėtį užimančių šeimų naudojasi privilegijomis savo gyvenime. Šiek tiek mažesnė dalis tokių respondentų buvo tik Suomijoje.

Lyginant skirtingas šalis, minėtam teiginiui vidutiniškai pritarė vos daugiau nei kas dešimtas respondentas, o daugiausiai pateisinančiųjų privilegijų buvimą teisingoje visuomenėje buvo Slovakijoje ir Airijoje, kur šis rodiklis siekė beveik 30 proc.

Taigi, kokią visuomenę mes laikome teisinga ir kaip atrodome kitų šalių kontekste? Pirmasis teisingos visuomenės dėmuo lietuvių akimis yra visuomenė be lygių ir lygesnių, arba nepakantumas privilegijoms. Čia mes lenkiame beveik visas EST dalyvavusius šalis, išskyrus Suomiją. Privilegijas, panašu, mes suprantame greičiau kaip galios apraiškas ir jos demonstravimą, o ne asmeninėmis savybėmis ar pasiekimais pelnytą teisę jomis naudotis.

Kitas teisingos visuomenės požymis – tai, kad darbštūs žmonės turi uždirbti daugiau nei nesistengiantieji. Pastarasis teisingos visuomenės matas rodo, kad mes labiausiai vertiname pelnytą atlyginimą už įdėtas pastangas.

Trečioje vietoje yra parama vargstantiesiems nepriklausomai nuo to, ką jie davė visuomenei. Galiausiai, ketvirtasis dėmuo yra materialinių gėrybių paskirstymas visiems vienodai. Tam pritariame gana nuosaikiai lyginant su kitomis šalimis.

Reprezentatyvią Lietuvos gyventojų apklausą 2019 m. rugsėjo 21– gruodžio 15 d. atliko UAB „RAIT“ (apklausta 1835 respondentai). Vytauto Didžiojo universiteto vykdomą projektą „Lietuvos narystės Europos Socialinio tyrimo Europos mokslinių tyrimų infrastruktūros konsorciume plano įgyvendinimas” (Nr. VS-3) finansuoja Lietuvos Respublikos Švietimo, mokslo ir sporto ministerija ir Lietuvos mokslo taryba.