Linas Kojala. Britiška melodrama arba kaip palikti ES per ??? dienų

Winstonas Churchillis kadaise yra skambiai pasakęs, kad suprasti Rusiją sekasi taip sunkiai todėl, kad ši šalis yra tarsi mįslė, įvyniota į paslaptį. Šiandien toks apibūdinimas galėtų būti pritaikytas ir Jungtinei Karalystei.

Bent jau taip gali atrodyti žvelgiant į politinį karą, kuris tęsiasi dėl „Brexit“. 2016 metais britai referendume nusprendė palikti Europos Sąjungą, bet praėjus daugiau nei trejiems metams nedaug tėra pasistūmėję apibrėžiant, ką tai reiškia praktiškai.

O šios savaitės įvykiai parodė, kad nuomonių skirtis sukėlė atvirą Jungtinės Karalystės institucijų tarpusavio konfliktą.

Žvelgiant į šiandieninius procesus svarbu pabrėžti, kad britų politinė valdžia yra sukoncentruota parlamento rankose – net labiau, nei daugelyje kitų šalių. Nuo XVII a. parlamento galia pranoksta monarcho ir įprasmina suverenitetą. Tai sukuria įdomių precedentų – pavyzdžiui, tik 2011 m. parlamentas užfiksavo savo kadencijos trukmę. Iki tol buvo kliaujamasi iš esmės bendru sutarimu laikas nuo laiko rengti rinkimus. Dėl to rinkimai 1935–1945 m. apskritai nevyko, ir tai buvo visiškai teisėta.

Be to, šalyje net nėra suvestinės konstitucijos – ne visai teisinga teigti, kad britai neturi „rašytinės konstitucijos“, nes ją sudaro daugybė dokumentų ir tradicijų, tik jos yra išsibarsčiusios (krizių metu, pripažįstama, tai nėra labai patogus formatas).

Praktiškai tai reiškia, kad parlamentas beveik nėra varžomas (pvz., galėtų paskelbti šalį Hario Poterio Monarchija, ir nelabai kas tam galėtų pasipriešinti, išskyrus kitą parlamento sudėtį – juk jos ankstesni sprendimai nesuvaržo). Vyriausybė tuo tarpu yra parlamento išvestinė, nes yra formuojama atsižvelgiant į daugiausiai mandatų turinčią partiją; tad premjero – svarbiausio šalies politinio veikėjo – galia yra milžiniška, bet tik tol, kol jis gali kliautis palaikymu parlamente.

Tokios paramos neturėjo nei Theresa May, nei Borisas Johnsonas. Tą patvirtina ir šios savaitės įvykiai.

Trumpai tariant, konservatorių Ministro Pirmininko Boriso Johnsono vyriausybė patyrė net kelis politinius pralaimėjimus dirbdama su parlamentu, kuriame daugiausiai mandatų turi ta pati konservatorių partija.

Iš pradžių žemesnieji parlamento rūmai – piliečių renkami Bendruomenių Rūmai – perėmė iš vyriausybės politinės darbotvarkės formavimo teisę. Premjeras įniršo ir net pažadėjo brutaliuoju būdu iš savo partijos išmesti 21 „sukilėlį“, nepalaikiusį vyriausybės.

Tarp tų, kuriems gresia ostrakizmas, yra ir Churchillio anūkas, ir buvę ministrai, ir kiti įtakingi lyderiai.

Dar daugiau, trečiadienį tie patys Bendruomenių Rūmai pritarė įstatymui, kuriuo įpareigoja vyriausybę pratęsti išstojimo iš ES terminą nuo spalio 31 d. (vyriausybė žadėjo tądien žūtbūt palikti ES) iki 2020 m. sausio 31 d. (žinoma, jei ES sutiks).

Pasiektas toks nepasitikėjimo lygmuo, kad įstatyme net yra surašytas būsimo premjero kreipimosi į ES dėl atidėjimo tekstas – nenorint, kad vyriausybės vadovas improvizuotų bei ieškotų „landų“ nesilaikyti įstatymo.

Johnsonas dar kartą kraipė galvą, teigdamas, kad tokiu būdu iš vyriausybės atimamos galimybės paspausti ES derybų procese; juk jei bendrija žino, kad terminą Londonas nori pratęsti, kodėl turėtų nusileisti Ministro Pirmininko keliamiems reikalavimams? Todėl Johnsonas iškart pareikalavo surengti pirmalaikius parlamento rinkimus; ir iškart sulaukė dar vieno kirčio „ne“.

Iš principo parlamentas lyg ir neprieštarautų rinkimams (sunku paneigti, kad dabartinė jo sudėtis yra politiškai neveiksi), bet su viena sąlyga.

Prie balsadėžių turi būti žengiama tik tada, kai įsigalios įstatymas dėl „Brexit“ datos pratęsimo (kurį, žinoma, kita parlamento sudėtis galėtų pakeisti).

Ko reikia įstatymo įsigaliojimui? Lordų Rūmų pritarimo. Jei Bendruomenių Rūmai yra renkami visuotinai, tai Lordų Rūmai yra archajiška institucija, kurią sudaro elito paskirti – arba apskritai pagal seną tradiciją poziciją paveldintys – politikai; kai kas abejoja institucijos demokratiškumu, bet be Lordų Rūmų palaiminimo įstatymas nėra įstatymas.

Todėl dabar Lordai kibo į darbus tikėdamiesi suspėti priimti sprendimą dar šią savaitę – laiko nelabai yra, mat jau netrukus parlamentas turi iškeliauti tradicinių atostogų (kurias vyriausybė, nenorėdama parlamento kišimosi, dar ir prailgino iki penkių savaičių).

Painu? Neabejotinai.

Taip painu, kad vakar net balsavimo procedūra parlamente strigo, mat viskas daroma rankiniu būdu (politikai balsuoja ne elektroninių mygtukų paspaudimais, o per keliolika minučių pereidami į „pritariančiųjų“ ir „nepritariančiųjų“ kambarius, o tuomet juos suskaičiuoja specialiai paskirti žmonės; buvo tarpsnis, kai tų skaičiuotojų fiziškai niekas negalėjo surasti).

Bet painiausia yra atsakyti, ką reiškia taip dažnai kartojama sąvoka „Brexit“.

Palikti ES galima tokia gausybe skirtingų būdų, kad praktiškai susitarti tampa beveik neįmanoma. Tą ir matome šiuo metu: iš principo ir konservatoriai, ir opoziciniai leiboristai sutinka, kad būtina įgyvendinti referendumo valią bei palikti bendriją.

Tačiau siūlo scenarijus, kurie vienas kitam prieštarauja – Johnsonas flirtuoja su išstojimu „be susitarimo“, kuris reikštų griežtą ekonominių santykių komplikaciją; opozicija nori švelnaus scenarijaus bei ateities, glaudžiai susietos su ES net nebebūnant nare.

Kas toliau? Kelių ir takelių gausybė, bet vienas scenarijus atrodo ryškesnis, nei kiti. Jei įstatymas dėl „Brexit“ termino pratęsimo įsigalios, piliečiams veikiausiai teks žengti prie balsadėžių. Tai būtų tarsi mini referendumas, kuris nubrėžtų ateities derybų kryptį – konservatoriai veikiausiai siūlys išstojimą bet kokia kaina; kylantis liberalai–demokratai sakys, kad išstojimo gal ir apskritai nereikia; leiboristai balansuos tarp dviejų ugnių. Tad kiek visa tai tęsis, tebelieka mįslė, įvyniota į paslaptį.