Madride vykusiame lyderių suvažiavime dar pernai buvo planuota kalbėti apie klimato kaitos grėsmes. Jos niekur nedingo, tačiau Rusijos invazija į Ukrainą viską apvertė aukštyn kojomis. Net šeimininkai ispanai, nepamiršdami pabrėžti sau artimesnių NATO iššūkių pietuose, koncentravosi į rytinio sparno problemas.
Visi suvokia kertinį Aljanso principą – atgrasymą. Negali būti sudaryta terpė net mažiausiai abejonei apie NATO atsaką į bet kokią agresiją. Bet Kremliaus brutalumas privertė suvokti, jog iki šiol egzistavę mechanizmai nėra pakankami.
Tad Baltijos šalių vardas skambėjo dažnai. Dalyviai nekėlė klausimo, ar reikia didinti pajėgas rytuose. Vienintelė dilema – kaip tai padaryti.
Atsakymai buvo rasti. Baltijos šalyse esančius daugiašalius batalionus numatyta „užauginti“ iki brigadų lygmens. Vokietijos prieš kelias savaites išreikšti įsipareigojimai dėl brigados Lietuvai uždavė pozityvų toną, kurį perėmė ir panašius žingsnius žengę kanadiečiai Latvijoje bei britai Estijoje. Greta to Baltijos šalyse ir Lenkijoje augs JAV vaidmuo – artimiausiu metu tikimasi konkrečių „gerų žinių“.
Baltijos šalyse ir kitur numatyta iš anksto pozicionuoti karinę techniką. Tai gerokai sutrumpins efektyvios reakcijos į agresiją laiką, nes „permesti“ papildomus dalinius gerokai lengviau, nei krizės metu tūkstančius kilometrų transportuoti sunkiąją ginkluotę.
Be to, NATO pirmą kartą nuo šaltojo karo laikų iš anksto priskirs pajėgas, kurios bus atsakingos už gynybinių užduočių įgyvendinimą. Jei iki šiol turėjome planus, kurių įgyvendinimui būtų reikėję gaišti laiką ieškant realizuotojų, tai ateityje tokios problemos neturėtų kilti.
Tam pasitarnaus ir Aljanso greitojo reagavimo pajėgos, kurių skaičius nuo 40 tūkst. didės iki 300 tūkst. Jos buvo pirmą kartą istorijoje aktyvuotos prasidėjus Rusijos atakai prieš Ukrainą ir yra skirtos per kelias dienas sustiprinti pažeidžamiausias Aljanso grandis. Optimistai viliasi, kad toks augimas gali įvykti jau kitais metais, nors netrūksta ir svarstančių skeptiškiau.
Galiausiai Suomijai ir Švedijai atsivėręs kelias į narystę NATO bus milžiniška paspirtis visam Baltijos jūros regiono saugumui.
Visa tai apibendrina NATO strateginės koncepcijos pokytis. 2010 metais NATO dokumente buvo rašoma apie siekį vystyti „strateginę partnerystę su Rusija“. Šią savaitę Madride patvirtintame tekste konstatuojama, kad „Rusija yra reikšmingiausia ir tiesioginė grėsmė sąjungininkų saugumui, taikai bei Euroatlantinės erdvės stabilumui.“
Šie sprendimai rodo kryptį, kuria bus žengiama. Bet piršto spragtelėjimo naujiems pajėgumams atsirasti nepakaks. Europos Sąjungos šalių gynybos biudžetuose 2009-2018 metais atsivėrė 160 mlrd. eurų „skylė“; tuo tarpu Rusijos biudžetas per kelis dešimtmečius išaugo 292 proc., Kinijos – 592 proc.
Siekiant apčiuopiamo rezultato, NATO narėms reikės laikytis trijų principų: pasiryžimo investuoti ženklias lėšas į gynybinių pajėgumų atkūrimą; kantrybės; nesvyruojančios politinės valios.
Lengva nebus. Milijardai, numatyti ginkluotei ir infrastruktūrai, infliacijos ir ekonominio lėtėjimo periodu „konkuruos“ su kitų sričių poreikiais. Agresijos Ukrainoje vaizdų efektas masėms vis labiau slops, tad vien šiuo impulsu kliautis nepakaks.
Net ir priimant teisingus sprendimus, rezultatų teks palūkėti – pramonė nespėja vykdyti naujų užsakymų, o naujų karininkų rengimas trunka ne vienerius metus. Kompensuoti ilgametę gynybos politikos „dietą“ vienkartinių injekcinių nepakaks.
Galiausiai demokratinėse valstybėse neišvengiama vyriausybių kaita. Bet investicijos ir projektai atsipirks tik tada, jei bus išlaikoma vieninga kryptis. O politiniai lyderiai nėra entuziastai pradėti iniciatyvas, kurių atidarymo juostelių kirpimas numatytas kitai kadencijai. Saugumo sritis turės tapti išimti.
Visgi šie iššūkiai – neišvengiami. Jie gali kilti tik tuomet, kai pasiekiamas principinis konsensusas, ką apskritai reikia daryti. NATO atsakymus Madride pateikė.