Aštuntojo dešimtmečio viduryje tuometinio Jungtinių Valstijų prezidento Geraldo Fordo ir Prancūzijos lyderio Giscardo d’Estaingo idėja suburti labiausiai ekonomikoje išsivysčiusias demokratines šalis – tam, kad būtų aptariamos aštriausios globalios problemos – gyvuoja iki šiol.
Šiandien šis formatas žinomas kodiniu G7 pavadinimu, nors tai ne tiek palengvina situaciją, kiek įneša neaiškumų.
Pavyzdžiui, praktiškai prie stalo sėdi aštuoni politikai (Europos Sąjunga, nebūdama valstybe, neįskaičiuojama – nors, atstovaujama Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko, atlieka beveik pilnavertį vaidmenį); nuolatos kyla abejonių dėl Rusijos (komunistinė Sovietų Sąjunga nebuvo kviečiama; Rusija pirmą kartą pasirodė 1998 metais, tačiau 2014 metais neteko rolės dėl agresijos Ukrainoje); dviprasmiškas ir G7 „iškodavimas“ (lietuviškai terminas dažniausiai skamba kaip „Didysis Septynetas“, kai tuo tarpu anglų kalboje paliekama kuklesnė frazė – „Group of Seven“).
Septynetas išlaiko kasmetinių susitikimų tradiciją, nors bendras jo svoris menksta. Formato sukūrimo metu G7 nominaliai sudarė apie 70 proc. globalaus bendrojo vidaus produkto (BVP). Dabar, augančios Azijos ir kitų regionų akivaizdoje, liko mažiau nei 50 proc. Kadangi naujų narių priėmimas nėra svarstomas – tam prieš dešimtmetį sukurtas kur kas gausesnis G20, – lieka bendri vertybiniai principai ir demokratija.
Be to, dalis G7 pagrindinių veikėjų Prancūzijoje nejučia žvalgėsi per petį: Vokietijos kanclerė Angela Merkel jau kurį laiką nesiima griežti pirmuoju smuiku ir žada trauktis iš pareigų 2021–aisiais; premjeras Giuseppe Conte atvyko iš politinės krizės kamuojamos Italijos būdamas „pusiau atsistatydinęs“ iš pareigų; Tuskas po kelių mėnesių paliks Vadovų Tarybą ir jau veikiausiai svarsto apie Lenkijos prezidento rinkimus; netrukus prie balsadėžių eis ir kanadiečiai, nebūtinai palaikysiantys į su korupcijos skandalų šleifu kovojantį Trudeau.
Optimizmo neįkvėpė ir ne itin nusisekę pastarieji susitikimai: 2017 metais Hamburge taip beveik ir neišsisklaidė protestuotojų paskleisti dūmai; pernai baigiamąjį lyderių dokumentą paskutinę akimirką sugriovė Donaldo Trumpo ir Kanados premjero Justino Trudeau nesutarimai.
Ir visgi pirmadienį pasibaigęs šiųmetis susitikimas pasibaigė sklandžiau. Žinoma, jo šeimininkas Emanuelis Macronas pasimokė iš klaidų – bendros deklaracijos apskritai preventyviai atsisakyta; tačiau ir bendra atmosfera, ir spaudos konferencijos atskleidė mažiau konfrontacijų, nei esame įpratę matyti pastaruoju metu. O tai – Macrono diplomatinių viražų sėkmės įrodymas.
Iliustratyvus to pavyzdys – netikėtas Irano užsienio reikalų ministro Mohammado Javado Zarifo apsilankymas. Tai iškart sukėlė nuogąstavimų, mat šalį, kuri labiau skaldytų Vakarus nei Iranas, sunku surasti; JAV taiko jai griežčiausias ekonomines sankcijas, o europiečiai desperatiškai bando išsaugoti prieš keletą metų sudarytą branduolinės programos ribojimo susitarimą.
Tiesa, greitai paaiškėjo, kad diplomatų nerimas neturi pagrindo. Macronas bendroje spaudos konferencijoje su Trumpu skyrė keliolika minučių tam, kad paaiškintų, jog idėja kviesti Zarifą kilo jam; nepaisant to, dar prieš išsiunčiant kvietimą buvo atsiklausta JAV administracijos nuomonės, teikiama visa su vizito organizavimu susijusi informacija.
Kitaip tariant, buvo bendradarbiaujama taip, kaip ir galima tikėtis iš sąjungininkų. O tai paskatino lūkestį, kad jau netrukus galėtų įvykti JAV ir Irano vadovų susitikimas; amerikiečiai neslepia, kad tam neprieštarautų.
JAV taip pat džiaugėsi su Prancūzija iš principo sutarę dėl mokesčių didiesiems technologijų gigantams. Paryžius jau kurį laiką aktyviai siekė tokioms kompanijoms kaip „Google“ ar „Facebook“ Europoje taikyti griežtesnius mokesčių tarifus, bet JAV – gindama savo įmones – tam nepritarė. Panašu, jog rastas konsensusas, tenkinantis visas puses.
Džiaugtasi ir tuo, kad artėjama prie JAV – Japonijos laisvos prekybos susitarimo. Tokijas lengviau atsikvėps, nes, tikėtina, nesulauks JAV importo mokesčių savo automobiliams; Trumpas gyrėsi iškovojęs puikias eksporto sąlygas amerikiečių ūkininkams – ypatingai reikšmingai savo elektorato daliai.
Prabilta net apie prekybinį ES – JAV susitarimą, kuris atrodė nurašytas į paraštes nuo pat Baracko Obamos kadencijos pabaigos – ir gausybės protestų Prancūzijoje bei kitose šalyse.
Tai nereiškia, kad skirtys stebuklingai išnyko. Trumpas ir toliau kritiškas kovos su klimato kaita klausimu bei atsisakė dalyvauti tam skirtoje diskusijos dalyje; Jungtinės Karalystės premjeras Borisas Johnsonas, nepaisant idėjinio artumo – ir šukuosenos panašumo – su Trumpu švelniai pabaksnojo šiam už laisvos prekybos principo kritiką (ir patikino sieksiąs, kad dėl standartų neatitikimo neįleidžiamiems britiškiems mėsos pyragams ir paprikoms pagaliau atsivertų kelias į JAV rinką); Trumpas išreiškė siekį sugrąžinti prie stalo Rusiją, nors nei Johnsonas, nei Merkel tokios idėjos neremia dėl nepakitusių Rusijos veiksmų Ukrainoje (Macrono pozicija kur kas dviprasmiškesnė); „Brexit“ taip pat labiau skaldo, nei jungia (ypač Johnsonui kalbant, kad ankstesnės britų vyriausybės įsipareigojimas įmokėti į ES biudžetą kone 40 milijardų svaro sterlingų išstojimo be susitarimo atveju nebūtų įgyvendintas – ir sukeltų papildomų bėdų bendrijos pajamų eilutei).
Tačiau panašu, kad G7 atmosferoje šį kartą viršų ėmė supratimas, jog Vakarietiškų idealų šalys turi ieškoti bendradarbiavimo nišų, o ne konfrontacijos. Juk pasaulyje yra daugybė kitų valstybių, su kuriomis atrasti bendrą kalbą – ir vertybes – dar sudėtingiau.