„Bilai, Bilai... <...> Prašau tavęs tik vieno dalyko. Atiduok Europą Rusijai. JAV nėra Europoje. Europa turėtų būti europiečių reikalas. Rusija yra pusiau europietiška, pusiau azijietiška“, – pasiūlė Jelcinas.
„Tai gal nori ir Azijos?“ – tarstelėjo Clintonas.
„Žinoma, žinoma, Bilai. Galiausiai sutarsime dėl visų šių dalykų.“
Clintonui atkirtus, kad, vargu, ar patys europiečiai to norėtų, Jelcinas atsakė: „Galite imti visas kitas valstybes ir duoti joms saugumo garantijas. Aš paimsiu Europą ir suteiksiu jai saugumą.“ Ir čia pat pridūrė: „Na, ne aš asmeniškai, o Rusija.“
Liepos mėnesį paviešinti iki šiol slapti archyvinių pokalbių tarp JAV ir Rusijos lyderių užrašai prideda papildomų prieskonių istorinėms dilemoms, apie kurias tarsi jau žinojome.
Akivaizdu, kad Jelcino ir Clintono santykiai buvo ganėtinai šilti, todėl diskusijose buvo apstu asmeninių detalių – pavyzdžiui, Jelcinas kartą pasidžiaugė kolegai pastebėjus, jog jis numetė keliolika kilogramų, o kitąsyk pasiūlė pradėti rytinį susitikimą išgeriant alaus bokalą. Bet kartu netrūko ir nesutarimų dėl esminių klausimų, kurie tiesiogiai lietė ir Baltijos šalis.
Pavyzdžiui, Jelcinas neslėpė norįs, kad JAV nesikištų į posovietinę erdvę – ir net ragino Clintoną pasirašyti slaptą susitarimą, pagal kurį NATO nepriimtų į savo narių tarpą posovietinių šalių, tokių kaip Lietuva.
Pasaulis buvo ant naujo tūkstantmečio slenksčio, tačiau tokia idėja sekė Jaltos susitarimų pavyzdžiu – mažosios valstybės tapo detalėmis didžiųjų šachmatų lentoje. Ne veltui sudėtinga Vidurio ir Rytų Europos istorija suformavo iki šiol gajų šūkį: „daugiau jokių sprendimų apie mus be mūsų pačių“.
Todėl šie lyderių pokalbiai buvo istoriškai reikšmingi. Durys į NATO galėjo užsiverti taip niekada ir neprasivėrusios, pasmerkiant Baltijos šalis tam, ką Algimantas Kasparavičius aprašydamas tarpukario Lietuvą pavadino „neutraliteto iliuzija“.
Bet JAV prezidentas su Jelcino pasiūlymu nesutiko primindamas, jog tokie sandoriai yra praeitis, ir kiekviena suvereni valstybė turi teisę pati pasirinkti, į kokius aljansus ar sąjungas įsilieti.
Būtų sunku teigti, kad Clintonui Europa ar juo labiau posovietinis regionas buvo prioritetas; jo prezidentavimo laikotarpis bus kur kas dažniau atsimenamas dėl itin spartaus JAV ekonomikos augimo bei asmeninių skandalų, o ne geopolitinių dėlionių. Visgi amerikiečiai tuo metu nepasidavė Rusijos spaudimui, nors abejonių dėl NATO plėtros netrūko ir Vakaruose.
Juk Baltijos valstybės – ne tik pasienyje su Rusija, bet ir sąlyginai nutolusios nuo kitų Aljanso narių, tad bandymai jas apginti karinės grėsmės atveju taptų tikru Gordijaus mazgu.
Tad Baltijos šalys į NATO įsiliejo tikrai ne todėl, kad buvo laukiama jų indėlio stiprinant Aljanso karinius pajėgumus ar ekonominę galią.
Tai atitiko idėjinę-vertybinę laikyseną, kad transatlantinės saugumo erdvės kūrimas, demokratijos stiprinimas yra visų valstybių interesas, todėl negali būti sudaromos nei dirbtinės kliūtys, nei juo labiau slapti susitarimai.
Šaltąjį karą išgyvenusi JAV politikos lyderių karta, įskaitant ir Clintoną, jo komandą ir kitus pareigūnus, tai laikė principine nuostata.
Visgi tai nėra nekintanti duotybė. Galbūt ateityje sakysime, jog nebuvo aiškesnio ženklo tarp vienos JAV politikų eros pabaigos ir kitos pradžios nei Senatoriaus Johno McCaino netektis.
Šį savaitgalį amžinojo poilsio atgulęs Vietnamo karo herojus, Šaltojo karo suformuotas lyderis, tvirtas NATO principų gynėjas pats gausybę kartų lankėsi Lietuvoje ir kitose regiono šalyse. Jis ne tik puikiai išmanė mums aktualias problemas, bet ir buvo nuosekliausias politinis advokatas Vašingtone.
Niekada nepamiršiu klausymų Senate 2017 metų pradžioje, kurių metu buvo svarstoma Donaldo Trumpo pasiūlyto JAV Gynybos sekretoriaus Jameso Mattiso kandidatūra.
Posėdžio pirmininkas McCainas papasakojo ką tik viešėjęs Baltijos valstybėse ir dar kartą išgirdęs, jog dėl geopolitinių grėsmių jos norėtų nuolatinio JAV karių dislokavimo regione. McCainas tokią idėją palaikė ir klausė, ką apie tai mano Mattisas.
Kandidatas į Gynybos sekretorius pradėjo diplomatišką atsakymą, jog naujoji JAV administracija susirinks ir svarstys visas galimybes. McCainas tuoj pat nutraukė Mattisą ir dar kartą pakartojo: JAV kariai, Baltijos šalys, pritariate ar ne. Mattisui teliko nuleista galva atsakyti: „taip, pone“.
Tad McCaino principai ir žinios neleisdavo JAV užsienio politikai nudreifuoti į vandenis, kurie priverstų suabejoti transatlantiniais įsipareigojimais – priešingai, mums aktualios dilemos atsidurdavo tarp svarbiausiųjų JAV institucijose. Tik ar taip bus ateityje?
Savo akimis Harvarde mačiau, kad Eurazijos regiono ekspertizė JAV akademiniame pasaulyje slopsta – senieji sovietologijos, Rusijos tyrimų vilkai, tokie kaip Richardas Pipesas, išeina, o naujų ekspertų karta susiduria su sunkumais, nes finansavimo lygis bei dėmesys šioms kryptims per pastaruosius du dešimtmečius drastiškai sumažėjo.
Tai reiškia, jog ateityje tų, kurie Lietuvai aktualiais aspektais dar universiteto suoluose formuos būsimų JAV politikos lyderių mąstymą, ims stigti. Mes savo namų darbų irgi nepadarome: jei Harvarde yra visas Ukrainos studijų centras, tai Baltijos valstybių paminėjimas yra retenybė.
Šiandien, nors Rusijos tema tarsi ir yra svarbi JAV žiniasklaidoje, tai primena trumpalaikį ir gana paviršutinišką susidomėjimą, kylantį pirmiausiai dėl emocijų, supančių Kremliaus kišimosi į 2016 metų rinkimus.
Tai tikrai nenustelbs ekonominės milžinės Kinijos, kuri yra dabarties ir ateities politinis, ekonominis, akademinis JAV prioritetas.
Buvęs JAV Gynybos sekretorius Robertas Gatesas dar 2011 metais įspėjo: „tiems ateities JAV politikams, kuriems Šaltasis karas nebuvo esminis pasaulėžiūrą formavęs veiksnys, mūsų šalies investicijos į NATO gali nebeatrodyti to vertos.“
Tai buvo pranašiški žodžiai, atspindintys buhalterinį Trumpo mąstymą: jam Aljansas įdomus tik tiek, kiek reikia skaičiuoti valstybių finansinį indėlį. Vadovavimasis Trumpo argumentais niekada nebūtų atvėręs durų į NATO Baltijos šalims.
McCainas ir kita senoji transatlantinių draugų karta visuomet tą atsverdavo. Pasitraukus jam – ir besikeičiant JAV politikų kartai – kyla esminis klausimas: ar tokių draugų turėsime ateityje?