Nenuostabu, jog dar kandidatų kėlimo proceso pradžioje, patyręs nesėkmę balsavime Naujojo Hampšyro valstijoje, Trumanas nusprendė pasitraukti iš kovos. Vėliau savo memuaruose jis rašė rimtai net neplanavęs būti perrinktas; tai skamba kiek paradoksaliai žinant, kad šis politikas dažnai įvardijamas kaip vienas iš dešimties geriausių visų laikų prezidentų.
Trumano atvejis tarsi atspindi bendras tendencijas. Iš 44 JAV prezidentų iki Donaldo Trumpo vos keturiolika dirbo dvi pilnas kadencijas (išskyrus Frankliną Rooseveltą, kuris iki konstitucinių apribojimų atsiradimo buvo išrinktas net keturiskart). Kitų politikų likimai buvo arba tragiški (iš viso aštuoni lyderiai mirė arba buvo nužudyti eidami pareigas), arba politiškai nesėkmingi.
Nors iki nacionalinių rinkimų 2020-aisiais liko beveik 500 dienų, dabartinis prezidentas praėjusią savaitę daugiatūkstantinei miniai oficialiai patvirtino sieksiantis antros kadencijos.
Tad rinkiminė kova jau verda, o istorikai žvalgosi į praeitį, ekonominius rodiklius ir kitas prielaidas bandydami nuspėti, ko galima tikėtis. Ką visa tai žada Trumpui? Panašu, jog netrūksta peno nei prezidento šalininkams, nei tiems, kurie nusiteikę pokyčiams.
Palankūs ženklai Trumpui
Nors, kaip ir minėta, tik apie trečdalis JAV prezidentų darbavosi daugiau nei vieną kadenciją, naujausių amžių patirtis Trumpą turėtų džiuginti. Nuo XX a. pradžios iš devyniolikos perrinkimo siekusių prezidentų absoliuti dauguma – keturiolika – pasiekė tikslą. Tą pavyko padaryti ir nemažą kritikos bangą po pirmosios kadencijos atlaikiusiam Trumpo pirmtakui Barackui Obamai, ir nevienareikšmiškai dėl karo Irake vertintam George‘ui Bushui jaunesniajam, ir apkaltą išgyvenusiam Billui Clintonui.
Būtent pastarasis politikas paskutinį kartą įveikė perrinkimo siekusį prezidentą – 1992–aisiais Clintonas nurungė George'ą Bushą vyresnįjį. Prieš tai Baltuosius Rūmus jau po ketverių metų paliko Jimmy Carteris (1980), Geraldas Fordas (1976), Herbertas Hooveris (1932) ir Williamas Taftas (1912).
Be to, priešingai nei Trumanas, Trumpas neturi konkurentų savojoje Respublikonų partijoje. Teoriškai šios partijos nariai dalyvaus pirminiuose balsavimuose spręsdami, ką kelti kandidatu nacionaliniuose rinkimuose (kitaip tariant, dabartinis prezidentas automatiškai nėra kandidatas); praktiškai akivaizdu, jog Trumpui pirštinės mesti niekas neišdrįs.
To priežastis – prezidento populiarumas tarp partiečių, kuris nuolatos balansuoja ties įspūdinga 90 proc. riba.
Atlaikęs Demokratų antpuolius (ypatingai – Rusijos kišimosi į rinkimus tyrimą, kuris mirtino smūgio jo prezidentavimui nesudavė) bei žengęs keletą partijos ideologijai reikšmingų žingsnių (pvz., paskirti du Aukščiausiojo Teismo teisėjai sustiprino šios institucijos teisėjų korpuso konservatyviąją dalį), Trumpas yra sunkiai pajudinamas; todėl buvusio Masačiusetso gubernatoriaus Billio Weldo išreikštas noras varžytis yra veikiau simbolizmas ir savireklama.
Geri ir ekonominiai valstybės rodikliai. Nuo 2017–ųjų pradžios JAV ekonomika (vertinant bendrąjį vidaus produktą) kiekviename ketvirtyje augdavo keliais procentais, o šių metų pradžioje padidėjo 3,1 proc. Be to, nedarbo lygis, kadencijos pradžioje siekęs puspenkto procento, dabar yra ties 3,6 proc. riba (mažiausia nuo 1969 metų).
Tuo pačiu tęsėsi ir atlyginimų augimas. Nors galima svarstyti, kiek tai susiję su prezidento sprendimais, o kiek tęsiasi dar anksčiau prasidėjęs ekonomikos augimo tarpsnis, dalį nuopelnų dėl pradėtos mokesčių reformos ir biurokratinių suvaržymų atlaisvinimo Trumpas tikrai prisiims.
Galiausiai Trumpas niekada nebuvo nutraukęs rinkimų kampanijos. Nuo pat pirmos dienos Baltuosiuose Rūmuose jis skyrė daug laiko kelionėms po šalį ir susitikimams su rinkėjais – vien didelio masto renginių priskaičiuojama daugiau nei pusė šimto.
Be to, sutraukdamas milžinišką žiniasklaidos dėmesį jis ir vėl gali tikėtis dominuoti viešojoje erdvėje – bei gauti nemokamos reklamos (praėjusioje kampanijoje Trumpo užimto nemokamo eterio vertė buvo įvertinta 2 mlrd. JAV dolerių).
Nepalankūs signalai
Viena iš pagrindinių Trumpo bėdų išlieka kritiška visuomenės nuomonė. Nuo 1952 metų joks prezidentas, kurio populiarumas „Gallup“ apklausoje siekė mažiau nei 48 proc., nėra laimėjęs rinkimų; Trumpui šioje skalėje iki šiol neperžengiama 46 proc. riba; tuo pačiu yra perrašoma istorija – jis vienintelis iš šalies vadovų niekada neturėjo bent pusės rinkėjų palankumo.
Galbūt tai neturėtų stebinti, mat ir 2016 metais Trumpas absoliučiais skaičiais surinko 3 milijonais mažiau balsų nei varžovė Hillary Clinton.
Tai nesukliudė jam laimėti, mat elektoratas buvo tinkamai pasiskirstęs geografiškai (skaičiuojama, kad prezidento rinkimų rezultatai galėjo būti priešingi, jei vos 78 tūkst. rinkėjų trijose kertinėse valstijose – Pensilvanijoje, Mičigane ir Viskonsine – būtų balsavę kitaip; nenuostabu, kad tik prasidėjusi prezidento perrinkimo kampanija jau dabar koncentruojasi būtent ten). Trumpas tuo pagrįstai didžiuojasi ir tikina, jog būtų laimėjęs ir absoliučiais rinkėjų skaičiais, jei tai kažką lemtų.
Visgi norint pakartoti trapią pergalę reikia atsižvelgti ir į kai kuriuos demografinius pokyčius. Pavyzdžiui, bendrame elektorate per ketverius metus sumenko dalis tų, kurie yra sąlyginai mažiau išsilavinę baltaodžiai; tai buvo svarbi Trumpo elektorato dalis prieš trejus metus, bet tuomet ji sudarė 45, o kitąmet – jau tik 40 proc.
Nepaisant to, prezidentas neatrodo linkęs prioretizuoti naujų rinkėjų grupių pritraukimo. „Mano rinkėjų bazė tokia stipri, jog nežinau, ar verta tą daryti“, – savo populiarumo reitingą „Time“ leidiniui komentavo Trumpas.
Ekonomikos rodikliai, kad ir kokie geri bebūtų, taip pat vertinami dviprasmiškai. Nors apie 70 proc. situaciją šalyje vertina labai gerai, tik 41 proc. laurus dėl to priskiria Trumpui, rodo „Quinnipiac“ tyrimas. Juolab kad jau minėtas George‘as Bushas vyresnysis pralaimėjo rinkimus, nors ekonomikos augimo tempai jo prezidentavimo metu buvo ne ką mažesni.
Svarbiausias nežinomasis
Tiesa, bene svarbiausias rinkimų veiksnys iki šiol yra nežinomas. Jei Respublikonai neabejotinai pasirinks Trumpą, tai Demokratų pusėje dėl nominacijos varžosi net 23 kandidatai.
Kadangi rinkimai yra ne kas kita, o pasirinkimas iš konkrečių kandidatų (JAV atveju – vos dviejų, su visa pagarba mažesnių politinių jėgų atstovams), jų pavardės kuria unikalią politinę dvikovą, peržengiančią bet kokias istorines tendencijas.
Laukti liko nebe taip ilgai – jau kitų metų vasarį prasidės vidinė Demokratų kova, o vasarą startuos nacionalinė kampanija.