Linas Kojala. Kiek prasmingos Jungtinės Tautos?

Pasaulyje kaistant geopolitinėms įtampoms, kyla klausimas, kiek prasminga Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) veikla.

1950-aisiais JAV prezidentas Harry Trumanas įvardijo ambicingus tikslus: „JTO įprasmina universalaus moralumo idėją, pranokstančią atskirų tautų interesus. Jų pamatas slypi ne galioje ar privilegijose; remiamasi į tikėjimą žmogiškosiomis vertybėmis.“

Viltasi, kad bus išmoktos dviejų pasaulinių karų pamokos ir gebama spręsti konfliktines situacijas taikiais būdais.

Bet šią savaitę į Niujorką suplūsiantiems lyderiams teks ieškoti atsakymų, kaip pateisinti šias intencijas. Kritikų, abejojančių JTO efektyvumu, netrūksta. Tai ypač matoma Rusijos agresijos prieš Ukrainą kontekste: JTO Saugumo Taryba – paralyžiuota, nes agresorius sėdi prie stalo ir blokuoja sprendimus.

Situacijos tragizmą atspindėjo faktas, kad Kremlius apie pradedamą išpuolį paskelbė vykstant Saugumo Tarybos posėdžiui. Ne veltui Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis klausė, kur yra tas „saugumas, kurį Saugumo Taryba turi užtikrinti“.

Tad ar JTO dar turi prasmę, ir kokie siūlomi būdai spręsti jos problemas?

Veto teisė

Svarbiausi JTO klausimai svarstomi Saugumo Taryboje, kurią sudaro 15 valstybių. Jų priimami sprendimai privalomi visoms narėms.

Sutarimo paieškos sudėtingos, nes penkios Saugumo Tarybos narės – JAV, Kinija, Rusija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė – turi veto teisę (likusios yra ne nuolatinės narės, kurioms tokia galia nesuteikiama). Tad sprendimai negalimi, jei prieštarauja bent viena iš penkių valstybių.

Visgi sutarimo paieškos sudėtingos, nes penkios Saugumo Tarybos narės – JAV, Kinija, Rusija, Prancūzija ir Jungtinė Karalystė – turi veto teisę (likusios yra ne nuolatinės narės, kurioms tokia galia nesuteikiama). Tad sprendimai negalimi, jei prieštarauja bent viena iš penkių valstybių.

Tokių atvejų netrūksta; 1946–2022 metais SSRS/Rusija vetavo sprendimus 121 kartą, JAV – 82 kartus, Jungtinė Karalystė – 29, Kinija – 17, Prancūzija – 16. Per pastarąjį dešimtmetį išsiskyrė Kremlius, prieštaravęs net 24 sprendimams, susijusiems su agresija prieš Ukrainą, situacija Vidurio Rytuose, Venesuela ir kitais klausimais.

Problema – aiški, išeičių taip pat yra. Pavyzdžiui, veto galėtų būtų atmetamas, jei sprendimui pritaria likusios keturiolika Saugumo Tarybos narių; veto negalėtų būti naudojamas, jei aptariamas klausimas nėra tiesiogiai susijęs su prieštaraujančios šalies saugumo interesais; veto neveiktų, jei pritarimo neišreiškia dar bent kelios šalys; nuolatinių Saugumo Tarybos narių galėtų apskritai nelikti, o vietas rotaciniu pagrindu užpildytų vis kitos šalys.

Visgi sunku įsivaizduoti, kad šios idėjos artimiausiu metu virstų praktika. Reformai pirmame etape turėtų pritarti 2/3 visų JTO narių – kitaip tariant, bent 128 valstybės iš 193. Bet to nepakaks – įsigaliojimui būtinas 2/3 narių nacionalinio lygmens ratifikavimas, įskaitant visas Saugumo Tarybos nares.

Todėl realybėje vyksta tik kuklūs pokyčiai, aprėpiantys siekį paskatinti Saugumo Tarybos nares pagrįsti veto ir šiek tiek sugėdinti tarptautiniu lygiu.

Reprezentatyvumas

Saugumo Taryba turi didžiules galias, bet atspindi pasaulį, egzistavusį iškart po Antrojo pasaulinio karo. Nuo to laiko daug kas pasikeitė.

1945-aisiais JAV, Kinija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija ir Sovietų Sąjunga (kartu su okupuotomis teritorijomis), apėmė apie pusę pasaulio gyventojų ir 10 proc. visų JTO valstybių narių. Šiuo metu nuolatinės narės sudaro vos ketvirtadalį planetos populiacijos ir tik 3 proc. visų narių.

Didelės ir įtakingos valstybės, tokios kaip Indija, Japonija, Vokietija, Brazilija, taip pat Afrikos šalys, beldžiasi į Saugumo Tarybos duris. Bet jos neatsiveria. Tam kliudo išsiskiriantys politiniai interesai, dėl kurių JTO gali prarasti aktualumą.

Aiškios pokyčių perspektyvos nėra, net jei plėtrai pritaria JAV prezidentas Joe Bidenas – tikėtina, kad sakydamas kalbą Niujorke jis dar kartą akcentuos to būtinybę.

Pridėtinė vertė

JTO veikla turi prasmę; taikos palaikymo misijos, net jei nuolatos susiduria su spaudimu ir pasipriešinimu, padėjo išgelbėti tūkstančius gyvybių Namibijoje, Mozambike ir kitur. Šiuo metu vykdomos 12 misijų, kurias įgyvendina 87 tūkst. žmonių. Organizacija prisideda prie maisto stygiaus problemų 80-yje pasaulio šalių sprendimo ir teikia humanitarinę pagalbą 202 mln. žmonių; taip pat prisideda prie kovos su klimato kaita, pandemijomis ir pan.

Tai, jog 141 šalis šiais metais savo balsais pasmerkė Rusijos agresiją, taip pat nėra smulkmena; savaime šis gestas nei sankcijų agresoriui, nei paramos Ukrainai neužtikrina, tačiau neleidžia tarptautinei bendruomenei slėptis nuo atsakomybės.

Skepticizmas JTO atžvilgiu yra pagrįstas; mechanizmai nėra pritaikyti šių dienų realijoms ir yra vis mažiau reprezentatyvūs. Visgi JTO yra forumas, atspindintis pasaulį – tokį, kuriame sutarimą net dėl aštriausių globalių problemų pasiekti yra sudėtinga.

JTO atstovai gali atlikti ir mediatoriaus rolę. Kurį laiką funkcionavo Juodosios jūros grūdų susitarimas, leidęs Ukrainai eksportuoti grūdus; prie jo atsiradimo reikšmingai prisidėjo ir JTO Generalinis Sekretorius Antonio Guterresas. Tiesa, Rusija šią vasarą iš susitarimo pasitraukė, ir aiškaus kelio jį atkurti nėra.

Galiausiai net ir iššūkių kontekste JTO įvaizdis išlieka teigiamas; šiais metais 24-iose šalyse atlikta apklausa parodė, kad JTO teigiamai vertinančiųjų mediana siekia 63 proc., kritiškai – 28 proc.

Tad skepticizmas JTO atžvilgiu yra pagrįstas; mechanizmai nėra pritaikyti šių dienų realijoms ir yra vis mažiau reprezentatyvūs. Visgi JTO yra forumas, atspindintis pasaulį – tokį, kuriame sutarimą net dėl aštriausių globalių problemų pasiekti yra sudėtinga. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog telkimasis į siauresnius bendraminčių klubus ir kolektyvinės gynybos susitarimai išliks nepakeičiami.