Linas Kojala. Kodėl egzistuoja ginkluotės tiekimo Ukrainai „raudonosios linijos“?

Vakarų šalių palaikymas Ukrainai – beprecedentis. Vis dėlto, sunku paneigti, kad parama galėtų būti ir dar gausesnė, spartesnė, efektyvesnė. Kas lemia trikdžius ir dilemas? Kodėl Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) – ir kitose šalyse – egzistuoja savotiškos psichologinės raudonosios linijos (angl. mental red lines – MLR)?

Atsakymai, kuriuos grindžiu reguliariais pokalbiais su sprendimų priėmėjais abiejose Atlanto pusėse, nėra vienareikšmiški; didvyriškos Ukrainos gynybos ir ilgalaikių strateginių tikslų kontekste ne visi jie vienodai įtikinantys. Tačiau aktualūs ir šiandien, ir išliks tokie artimiausioje ateityje.

Svarbu pradėti nuo to, jog padaryta daug. Vien karinė JAV parama Ukrainai viršija 43 mlrd. JAV dolerių. Ši suma – atspindinti ir išteklius, ir ekonomikos dydį, – keliolika kartų didesnė nei Europos. Be amerikiečių palaikymo ukrainiečių pajėgumai būtų nepalyginamai kuklesni. Tą konstatuoja ir Ukrainos lyderiai.

Nuo praėjusių metų vasario konstatuojama, kad nėra jokių požymių, rodančių Rusijos pasirengimą pasitelkti masinio naikinimo ginklą; be to, nesiginčijama, kad Kremliaus vadai nelinkę rizikuoti savo gerove. Vis dėlto, tikimybė nėra nulinė.

Bet JAV taip pat laikosi tikslo, deklaruoto dar prieš prasidedant visaapimančiai invazijai – išvengti tiesioginės NATO karinės konfrontacijos su Rusija. Didele dalimi tą lemia Kremliaus branduolinis arsenalas. Nuo praėjusių metų vasario konstatuojama, kad nėra jokių požymių, rodančių Rusijos pasirengimą pasitelkti masinio naikinimo ginklą; be to, nesiginčijama, kad Kremliaus vadai nelinkę rizikuoti savo gerove.

Vis dėlto, tikimybė nėra nulinė, todėl sprendimų priėmimo procese Vašingtone (ir Europos sostinėse) veikia MRL. Kitaip tariant, parama tiesiogiai ir netiesiogiai yra siejama su siekiu išvengti blogiausio scenarijaus.

Kadangi aiškaus atsakymo, kas galėtų lemti dar didesnę eskalaciją, nėra ir veikiausiai negali būti, MRL – itin neapibrėžtos ir kintančios. Invazijos pradžioje buvo svarstoma, kad Ukrainai nereikėtų tiekti vakarietiškos ginkluotės (tik sovietinio tipo); vėliau diskutuota apie tankus (būtent JAV sprendimas dėl „Abrams“ lėmė Vokietijos ir kitų Europos šalių pasiryžimą tiekti „Leopard“ tankus); toliau netyla kalbos apie tiekiamos ginkluotės kilometražą (Prancūzija, Jungtinė Karalystė šiais metais pradėjo ukrainiečiams siųsti tolimojo nuotolio raketas). Ką jau kalbėti apie naikintuvų F-16 dilemą.

Pažymėtina, jog naujausia ginkluotė perduodama tik su Ukrainos pasižadėjimu nenaudoti jos prieš taikinius Rusijos teritorijoje. Nors suvokiama kontroversija – taikiniai agresoriaus teritorijoje yra svarbi ir teisėta gynybos operacijų dalis, – tačiau tai atspindi nuogąstavimus dėl MRL.

Tiesa, politiniai svarstymai nėra vienintelis veiksnys. Sunku paneigti, kad Vakarų valstybės nebuvo pasiruošusios tokio intensyvumo karui. Ilgametė koncentracija į riboto masto karines operacijas Vidurio Rytuose ar kituose regionuose lėmė mažesnes investicijas į artileriją, priešlėktuvines sistemas, amunicijos atsargas. Tai, ko šiandien reikia labiausiai.

Sparčiai atkurti pajėgumus nėra paprasta – JAV atstovai pripažįsta, kad artilerijos sviedinių gamybos tempai kol kas nėra pasiekę Ukrainos poreikio. Prieš kelis mėnesius skaičiuota, kad ukrainiečiai per mėnesį sunaudoja tiek sviedinių, kiek JAV įmonės pagamina per metus. Situacija keičiasi, bet gamybos grandinių atkūrimas, naujų specialistų parengimas, ilgalaikių sutarčių sudarymas kainuoja brangų laiką.

Ištekliai taip pat nėra begaliniai; JAV gynybos biudžetas sudaro beveik 900 mlrd. dolerių. Nominali suma įspūdinga ir lenkia kitas šalis keliskart. Visgi, vertinant santykį su JAV bendruoju vidaus produktu, gynybos išlaidos dabar sudaro apie 3 proc., tuo metu Šaltojo karo pabaigoje balansuodavo ties 5 proc. riba. Tad santykinai JAV gynybos biudžetas pastarąjį dešimtmetį ne didėjo, bet mažėjo.

Tuo metu įsipareigojimai ir geopolitinių įtampų mastas – tik auga. Tad JAV sprendimus taip pat lemia įsipareigojimai valstybės – ir sąjunginikių – saugumui užtikrinti. Kitaip tariant, JAV jaučia atsakomybę turėti pakankamai ginkluotės ir amunicijos atsargų, reikalingų potencialių priešininkų atgrasymui – ir efektyviam kariniam atsakui į išpuolį, jei to prireiktų. Tai aktualu ir NATO, ir tokių sąjungininkių kaip Japonija ar Pietų Korėja atžvilgiu.

Galiausiai svarbu išsaugoti visuomenių palaikymą. Diskusijos apie tai, kada Vakarų šalių gyventojai pavargs nuo karo, rizikuoja virsti save išpildančia pranašyste; tarsi bandoma sau patiems įteigti, jog jau tuoj parama Ukrainai stipriai sumažės. Lyg Vakarų valstybių patiriami iššūkiai bent iš tolo prilygtų tam, ką kasdien turi kęsti ukrainiečiai.

Kol kas, laimei, akivaizdžių nuovargio ženklų nėra daug. Pavyzdžiui, 2022 metų rugpjūtį 66 proc. amerikiečių teigė, jog parama Ukrainai atsikovojant okupuotas teritorijas neturi sustoti, net jei tai lemtų ilgesnį karą. Šių metų birželį taip teigiančiųjų – 62 proc. Tokie duomenys savaime neatsako į klausimą, kaip politinę atmosferą keis kitąmet vyksianti JAV prezidento rinkimų kampanija, bet peno optimizmui išlieka nemažai.