Nepaisant to, antradienį Singapūre 71 metų prezidentas ištiesė ranką daugiau nei dvigubai jaunesniam Šiaurės Korėjos diktatoriui Kim Jong Unui. Tai buvo pirmas kartas istorijoje, kuomet pareigas einantis JAV prezidentas susitinka su Šiaurės Korėjos vadovu.
Įdėjęs daug asmeninių pastangų, Trumpas pasiekė savo, nors dar prieš kelis mėnesius vadino Kim Jong Uną „mažu raketžmogiu“ ir grasino panaudoti visą JAV karinį arsenalą. Šį sykį jis buvo apibūdintas kaip „talentingas“ ir „mylintis savo šalį“ lyderis.
Pats susitikimas, o taip pat šilti žodžiai ir patapšnojimai per petį pavertė Kim Jong Uną tarptautinės žiniasklaidos žvaigžde.
Jam einant pro minią žmonių, pasigirstantys šūksniai priminė pop scenos ar sporto pasaulio įžymybės sutiktuves; faktas, jog tai buvo Orwello romanų antiutopiniais motyvais sukurtos totalitarinės valstybės, tebeturinčios veikiančias koncentracijos stovyklas, vadas, liko paraštėse.
„Tikiuosi, padarėte nuotrauką, kurioje atrodome gražūs ir liekni“,– praeidamas šyptelėjo žurnalistams JAV lyderis, čia pat iššaukdamas kritiką, jog impozantiška forma jam svarbiau už turinį.
Trumpas susitikimą su Kim Jong Unu pristatė kaip didelį užsienio politikos laimėjimą. Sunku paneigti, jog bet kada įsiplieksti galinčio karo keliama įtampa regione šiek tiek atslūgo – o tai yra savaime pozityvu.
Net ir nepasitelkus branduolinio ginklo, Seulo, kuris yra prie pat sienos su Šiaurės Korėja, apylinkėse gyvena per 20 milijonų gyventojų, tad tragedijos mastai būtų milžiniški. Vien dėl šios deeskalacijos Trumpas nusipelno net ir oponentų malonės.
Visgi istorija rodo, jog santykių „perkrovimai“ užtrunka. Richardo Niksono vizitas į Kiniją ir pasimatymas su Mao Dzedongas aštuntojo dešimtmečio pradžioje buvo istorinis, bet realus proveržis santykiuose įvyko praktiškai jau Niksonui pasitraukus iš posto.
Garsusis Ronaldo Reagano susitikimas su Michailu Gorbačiovu 1986 metais Reikjavike iš pradžių buvo laikomas nesėkmingu, bet po metų, kuomet buvo sudaryta JAV ir Sovietų Sąjungos vidutinio nuotolio branduolinių ginklų sutartis, suspindo naujoje šviesoje.
Tą iliustruoja ir pasirašytas bendras JAV ir Šiaurės Korėjos dokumentas, kuriame abstrakčiai kalbama apie denuklearizaciją bei taikių santykių palaikymą. Nors tokios frazės skamba gražiai, jas galima aptikti ir keliolikoje ankstesnių dokumentų, kuriuos pasirašė Šiaurės Korėjos lyderiai. Jų įgyvendinimo rezultatas buvo vienas ir tas pats – niekinis.
Todėl skeptikai suskubs teigti, kad JAV šiame susitikime davė Šiaurės Korėjai daugiau, nei gavo mainais.
Vien tai, jog abiejų šalių vėliavos (Pchenjanas prieš susitikimą griežtai reikalavo, kad vėliavų skaičius ir dydis būtų vienodi) stovėjo greta, bus didelė pergalė Šiaurės Korėjos propagandai.
Tiesa, to nereikėtų sureikšminti, mat totali viešosios erdvės kontrolė Šiaurės Korėjoje leidžia manipuliuoti realybe, kad ir kokia ji būtų. Juk šios šalies futbolininkai net pasaulio futbolo čempionate, anot vietos spaudos, pasirodė daug geriau, nei iš tiesų.
Trumpas karines amerikiečių operacijas pavadino ne tik itin brangiu dalyku, bet ir „provokatyviais veiksmais“, kurie neleidžia pasiekti geresnių santykių su kitomis šalimis.
JAV atsitraukimo nori ne tik Šiaurės Korėja, bet ir Kinija, kuri mato JAV galią regione kaip grėsmę sau. O taip pat ir kita tiesioginę sieną su Šiaurės Korėja turinti valstybė – Rusija. Kuo mažiau JAV karinės galios Rusijos pašonėje, tuo Kremliui geriau.
Be to, ganėtinai staigūs Trumpo manevrai sudaro prielaidas bent jau svarstyti, jog pozicijos sąjungininkų atžvilgiu gali kisti ne tik Azijoje, bet ir kitur – pavyzdžiui, Rusijos kaimynystėje.
Tad šis susitikimas veikiau yra daug klaustukų paliekančio ilgo kelio pradžia, o ne esminių pokyčių įtvirtinimas. JAV ir Šiaurės Korėjos atstovai netrukus sės prie derybų stalo kalbėtis apie detales, kurios ir yra esmė. Kaip užtikrinti, kad Šiaurės Korėja tikrai atsisako branduolinio ginklo?
Kiek šių ginklų ji apskritai turi? Kas bus tie stebėtojai, kurie garantuos, kad nėra nukrypstama nuo būsimojo susitarimo reikalavimų? Tikėtina, jog procesas truks ne vienerius metus, per kuriuos gali būti ir pakylimų, ir nuosmukių.
Derybos vyksta, ir tai savaime yra nebloga pradžia, bet nežinia, ar ateities istorikai šį įvykį vertins kaip istorinę naujos taikos pradžią, ar naivios politikos nulemtą nesėkmę.
Galime neabejoti tik tuo, kad Trumpo administracijai Šiaurės Korėja išliks kertiniu prioritetu, galimai nulemsiančiu visą prezidentavimo užsienio politikos vertinimą. Kaip toje pačioje knygoje rašė Trumpas, dažniausiai skirtumą tarp sėkmės ir pralaimėjimo lemia beribis atkaklumas.
To, panašu, nepritrūks.