Linas Kojala. Kuo Japonijos ir Pietų Korėjos gynybos bendradarbiavimas svarbus Lietuvai

Nors „istorinio susitikimo“ terminas tarptautiniuose santykiuose naudojamas per dažnai, JAV, Japonijos ir Pietų Korėjos (PK) lyderių susitikimas buvo įsimintinas. Reikšmingą įtaką jis ilgalaikėje perspektyvoje turės ir Lietuvai.

Abi Azijos valstybės – artimos JAV sąjungininkės (Japonijoje dislokuota apie 54 tūkst. amerikiečių karių, PK – apie 28 tūkst.). Abiem grėsmę kelia Šiaurės Korėjos režimas ir jo branduolinis ginklavimasis; abiem nerimą kelia augančios Kinijos ambicijos, net jei prekybiniai ryšiai su šia kaimyne tebėra artimi. O kur dar agresyvi Rusija.

Nepaisant bendrų interesų, Japonijos ir PK santykiai yra komplikuoti. Istorinės žaizdos – daugybė korėjiečių nukentėjo nuo Japonijos šiai kontroliuojant pusiasalį 1910–1945 m., taip pat teritoriniai kivirčai – tebėra gilios. Tad iki šiol daugiau nei pusė – 53 proc. – PK gyventojų Japoniją vertina neigiamai (prieš dešimtmetį tokių buvo net 77 proc.). Japonijoje apie PK kritiškai atsiliepia apie 40 proc.

Todėl tiek Japonijos premjerui Fumio Kišidai, tiek PK Prezidentui Yoon Suk Yeolui teko pasiryžti investuoti politinį kapitalą, norint atversti naują santykių puslapį.

Legendinėje JAV prezidentų Kemp Deivido rezidencijoje, kur kadaise lankėsi ir Winstonas Churchillis, pasiekta apčiuopiamų rezultatų. Jei dar prieš porą metų toks susitikimas būtų skambėjęs neįtikinamai, tai šį sykį trišaliame formate sutarta reguliariai keistis informacija, planuoti bendras pratybas. Taip pat – rengti lyderių lygmens susitikimą kasmet. Kitaip tariant, kurti bėgius, kuriais trišalis bendradarbiavimas galėtų judėti į priekį, net jei prezidentų ir premjero pavardės pasikeistų.

Tai atspindi ir Joe Bideno užsienio politikos prioritetus, konstatuojant, jog JAV negali visų tikslų pasiekti viena. Todėl būtina išnaudoti esminį svertą, skiriantį JAV nuo Kinijos, – gausų sąjungininkų ratą.

JAV be 31 sąjungininko NATO organizacijoje su dar 19 valstybių turi formalius „svarbios ne NATO narės-sąjungininkės“ susitarimus. Dar bent keliolika šalių su JAV yra sutarusios dėl ne tokio formalaus bendradarbiavimo gynybos politikos klausimais. Kinija pasirinko kitą kelią; plėtodama daugybę ryšių, formalizuotų įsipareigojimų ši šalis vengia. Tad globaliai turi kur kas mažiau patikimų atramos taškų.

Suprasdama šią stiprybę, JAV siekia telkti draugus naujiems iššūkiams. 2021 metais pasistūmėta į priekį su Australija ir Jungtine Karalyste, tariantis dėl vadinamojo AUKUS bendradarbiavimo formato; vasarą Vilniuje užduotas tonas reikšmingai vidinei NATO reformai. Prisiimta iniciatyva telkiant Japoniją ir Pietų Korėją – to tąsa.

Tai turi tiesioginės įtakos ir mums Europoje. Priklausomybė nuo JAV teikiamų kietojo saugumo garantijų yra didžiulė tiek Senajame žemyne, tiek Azijoje. Pavyzdžiui, JAV išlaidos gynybai tebesudaro apie du trečdalius visų NATO aljanso šalių – įskaitant didžiąsias Europos valstybes – skiriamų gynybos asignavimų.

Net ir tokie įspūdingi JAV ištekliai nėra begaliniai. Esamas JAV gynybos biudžetas, siekiantis apie 3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), yra kur kas kuklesnis nei Šaltojo karo metais. O įsipareigojimai tik auga.

Todėl, svarstydami galimus autoritarinių režimų agresijos scenarijus, turime numatyti jų globalų poveikį. Net jei konfliktas kiltų geografiškai toli nuo Europos, JAV persiorientavimas siekiant jį atremti – politinio dėmesio ir ekonominių išteklių sutelkimas, karinių pajėgų perdislokavimas – natūraliai paliktų mažiau Europai. Galioja ir atvirkštinis scenarijus – Europos saugumo iššūkiai didina rizikas demokratijoms Azijoje.

Nenuostabu, kad tiek F. Kishida, tiek Yoon Suk Yeolas liepą viešėjo NATO Viršūnių susitikime Vilniuje. Jie taip pat suvokia, kad NATO stiprybė ir atgrasymo potencialas netiesiogiai, bet svariai prisideda prie Japonijos ir Pietų Korėjos saugumo. O šių šalių saugumas stiprina mus.