Argumentų, atrodytų, apstu. Austrijos užsienio reikalų ministrė net priklaupia savo vestuvėse išvydusi Rusijos prezidentą. Dujotiekis „Nord Stream 2“, sujungsiantis Vokietiją ir Rusiją, padidins Europos Sąjungos priklausomybę rusiškų dujų iki 40 proc. Ir projektas vystomas nepaisant Lenkijos, Baltijos valstybių, Skandinavijos šalių kritikos.
Galiausiai Prancūzijos prezidentas ir kiti politiniai lyderiai nuolatos pabrėžia, kad net ir konflikto sąlygomis būtina palaikyti dialogą su Rusija – o gal net įtraukti į naujos žemyno saugumo sistemos kūrimą.
Tai atitinka ilgalaikę Vakarų valstybių laikyseną žūtbūt vengti Kremliaus izoliacijos. Ne tik dėl pragmatinių interesų (prekybos, investicijų), bet ir istorinės atminties.
Ko gero iki šiol kai kuriose Europos šalyse pergalė kartu su sovietais prieš nacizmo šmėklą yra prisimenama dažniau, nei pokario Rytų Europos tragedijos.
Bet tezė apie beviltišką Europos silpnumą šiandienos Kremliaus akivaizdoje yra perdėta. Rusijos užsienio politika Ukrainoje ir Sirijoje, kišimasis į rinkimus, dezinformacijos atakos turi savo kainą.
- Europos ir Rusijos santykiai iki šiol nėra normalizavęsi.
Rusų žurnalistas Mikhailas Zygaras savo garsiojoje knygoje, paremtoje interviu „iš Kremliaus vidaus“, rašė: „Putinas nemanė, kad jo laukia rimtos sankcijos. Blogiausiu atveju buvo tikimasi Didžiojo Aštuoneto (G8) susitikimo Sočyje boikoto – ir tai jau būtų vertinama kaip įžeidimas.
Tačiau Putinas buvo pasirengęs aukai vardan Krymo. Jis buvo įsitikinęs, jog Vakarai nedrįs žengti toliau, o jei ir tai padarys, tuomet neilgam. Juk po karo Gruzijoje taip pat buvo grasinama Rusijos izoliacija, tačiau viskas buvo greitai pamiršta.“
Analogija su karu Gruzijoje palanki Rusijai, mat praėjus vos keliems mėnesiams po aktyvių karinių veiksmų pabaigos ES šalių vadovai, iniciatyvos imantis tuomečiam Prancūzijos lyderiui Nicolas Sarkozy, pradėjo „santykių normalizavimą“ („business as usual“).
Lietuvos skepsis tuomet buvo aštrus, bet suburti kritinės grupės pritariančiųjų nepavyko.
Šiuo metu apie įprastą santykių režimą bandoma kartkartėm užsiminti, bet čia pat priduriama, jog tai gali įvykti tik Rusijai pakeitus savo veiksmų kryptį.
Be to, Rusija iki šiol nesugrąžinta į G8, kuris jau virto į G7. Ką jau kalbėti apie įvairias iniciatyvas – pradedant tuo, kad Prancūzija Rusijai atsisakė parduoti karo laivus „Mistral“, iki kovos su dezinformacija, kuri tapo kone dažniausiai aptariama tema ES. Tad dešimtmečio pamokos bent iš dalies buvo išmoktos.
Rusijai taikomos didžiausios ES istorijoje ekonominės sankcijos. Dėl sankcijų pritaikymo ir reguliaraus pratęsimo turi susitarti visos ES valstybės – kiekviena iš jų gali procesą vetuoti.
Neturėkime iliuzijų – norinčiųjų jas atšaukti netrūksta. Žinoma, tam priešinasi Lietuva, Lenkija ir kitos valstybės, neleidžiančios Ukrainos klausimui dingti užmarštyje.
Bet sankcijų mechanizmas subyrėtų be Vokietijos lyderės Angelos Merkel, kuriai pritaria ir Prancūzijos vadovas Emanuelis Macronas. Būtent jie nuolatos turi įtikinti Italiją ir kitas ekonominiais sankcijų kaštais nepatenkintas šalis nenuolaidžiauti.
Kritikai atkirstų, kad sankcijos neveikia. Visgi sankcijų poveikį galima įvertinti tik aiškiai apibrėžus, koks buvo jų pirminis tikslas.
Jei itin ambicingas – visiškai atkurti taiką ir sugrąžinti Krymą Ukrainai, tuomet jos, žinoma, vaisių neatnešė. Bet svarstymai jas taikant buvo kur kas realistiškesni. Juk būtent po sankcijų pritaikymo Kremliaus remiamų pajėgų plėtra Ukrainoje iš esmės sustojo.
Nors tai nebuvo vienintelė priežastis, principinga Europos valstybių laikysena, taip nustebinusi Rusijos lyderius, prisidėjo bent jau prie padėties stabilizavimo.
Ukraina nėra palikta likimo valiai. Nuo 2014 metų ES paramos Ukrainai dydis siekia 2,8 milijardo eurų – tai didžiausia suma, kada nors skirta trečiajai šaliai. Šiemet tam nuspręsta skirti dar milijardą eurų. Be to, Ukraina, kartu su Moldova ir Gruzija, pasirašė Asociacijų susitarimus, kurie nepakeis šių valstybių geopolitinės padėties, tačiau skatina valstybių artėjimą prie Vakarų ekonomikos, politikos, teisėkūros standartų.
Žinoma, ir čia galima rasti priežasčių skepsiui: nors formaliai ES durys yra atviros visoms valstybėms, narystės perspektyva Rytų partnerystės šalims nėra aiškiai išreikšta; nors ES palaiko šias valstybes, praktiškai laukiama jų pačių atliktų „namų darbų“, kurie įrodytų pasirengimą žengti dar vieną žingsnį ES link. O ir parama galėtų būti didesnė. Bet negalima nurašyti to, kas daroma, nes ir tai nėra savaime suprantama.
- Baltijos valstybių saugumui – beprecedentės garantijos. Kalbama, kad kai buvo svarstoma dėl Vokietijos karių dislokavimo Lietuvoje, Merkel kurį laiką šią idėją laikė paslaptyje; Kanclerė suprato, kad tokiam žingsniui reikia deramai pasiruošti ir įtikinti kitus Vokietijos politikus, kurių nuomonė nebūtinai bus entuziastinga. Juk kariuomenės siuntimas į užsienį, juo labiau į Rytus, vokiečiams yra mentalinio Rubikono peržengimas.
Vokietija šį žingsnį žengė, nors Rusija tą traktavo kone kaip karo paskelbimą. Europos šalims ir JAV buvo aišku, kad tokie žingsniai yra adekvatus atsakas į pačios Rusijos veiksmus.
Nors keli šimtai karių gal ir drastiškai nepakeistų padėties mūšio lauke, tokio žingsnio simbolizmas yra itin reikšmingas – nuo grėsmių Lietuvą nuolatos saugo ne tik šalies kariuomenė, bet ir sąjungininkų pajėgos.
Tokių saugumo garantijų Lietuva nėra turėjusi per visą istoriją. Kartu su kanadiečiais Latvijoje ir britais Estijoje, o taip pat kitų šalių kariais mūsų regione, buvo pasiųstas signalas, kad Baltijos valstybių pilnavertiškumu NATO ar ES negali kilti abejonių.
Tad, be abejo, Europos šalys galėtų nuveikti ir daugiau – bei nepasiduoti nepagrįstoms iliuzijoms. Bet lygiai taip pat turime matyti ir strateginius politikos Rytų kaimynės atžvilgiu pokyčius, kurie dar visai neseniai atrodė sunkiai tikėtini.