D. Trumpo rinkiminiuose susitikimuose skamba drastiškas šūkis „masinės deportacijos – dabar!“ Buvęs prezidentas tikina, kad šalyje yra apie 30 milijonų nelegalų ir jie privalo būti išsiųsti (nors tikslių duomenų nėra, oficialiai skelbiama, kad neteisėtai JAV gali gyventi apie 11 mln. žmonių).
Su D. Trumpu ideologiškai mažai ką bendro turinčio O. Scholzo retorika ne tokia tiesmuka. Po su Islamo valstybe siejamo siro įvykdyto teroro išpuolio vakarinėje Vokietijos dalyje jis teigė, kad „visi, kurie neturi teisės būti šalyje, privalo būti repatrijuojami ir deportuojami“. Juolab, kad ir nusikaltimą įvykdęs asmuo turėjo būti išsiųstas iš šalies, bet jo pareigūnams nepavyko laiku susekti. Be to, neseniai Vokietija pirmą kartą nuo 2021-ųjų, kuomet Afganistane kontrolę perėmė Talibanas, išsiuntė atgal 28 įvairius nusikaltimus Vokietijoje padariusius afganus bei šešiems mėnesiams atnaujino pasienio patikros procedūras.
55 proc. amerikiečių – didžiausias skaičius per du dešimtmečius – pritaria, jog imigracija į šalį turi mažėti. Daugiau nei pusė tvirtina, jog migracija yra „kritinės svarbos grėsmė“. Panašią nuomonę išsako 44 proc. vokiečių, ir šis skaičius viršija rodiklius kitose valstybėse.
Visa tai vyksta augančio visuomenių nepasitenkinimo kontekste. 55 proc. amerikiečių – didžiausias skaičius per du dešimtmečius – pritaria, jog imigracija į šalį turi mažėti. Daugiau nei pusė tvirtina, jog migracija yra „kritinės svarbos grėsmė“. Panašią nuomonę išsako 44 proc. vokiečių, ir šis skaičius viršija rodiklius kitose valstybėse.
Tradicinės partijos, ilgus metus nepasiūlydamos efektyvių priemonių šiai problemai spręsti, jau moka brangią kainą. D. Trumpo iškilimo fenomenas siejamas būtent su migracijos iššūkių paaštrėjimu. Dabartiniai Vokietijos valdantieji – socialdemokratai, žalieji ir liberalai – smunka nuomonių apklausose ir stebi antiimigracinės partijos „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) stiprėjimą.
Tokios tendencijos verčia skirtingų ideologinių nuostatų politikus keisti retoriką. Ir tarp atrodytų nesuderinamų D. Trumpo ir O. Scholzo atsiranda panašumų.
Ir ne tik tarp jų, nes tokios tezės ima virsti tam tikru politiniu konsensu. D. Trumpo oponentė, dabartinė viceprezidentė Kamala Harris televizijos reklamose ne atsitiktinai akcentuoja tvirtą poziciją nelegalią migraciją skatinančių nusikaltėlių atžvilgiu. Kiek tai įtikins rinkėjus, parodys laikas, mat Joe Bideno administracijos darbo metu nelegalų srautai į JAV, palyginti su D. Trumpo kadencija, išaugo keliskart. Rinkėjai būtent šiuo klausimu reiškia didesnį pasitikėjimą Respublikonų kandidatu.
Vokietijoje prieš migrantus nusistačiusi ne tik AfD, bet ir kraštutinė kairiųjų partija BSW – tad šias teoriškai priešingas stovyklas atstovaujančias jėgas vienija visapusiškas radikalizmas. Danijos socialdemokratai jau kurį laiką yra perėmę konservatorių kritišką migracijai politiką. Būdų migracijai suvaldyti ieško ir naujasis Leiboristų premjeras Jungtinėje Karalystėje Keiras Starmeris. O Nyderlandų vyriausybė skelbiasi norėsianti išimties iš bendros Europos Sąjungos migracijos politikos – tiesa, tik po to, kai (kada nors) ES keis bendrą sutartį.
Politikai vis labiau spurda suvokdami, kad nedarydami nieko tik didins visuomenės įniršį. Tai veda prie ne visada realių ir konstruktyvių pasiūlymų, kurie nustumia į šalį poreikį strateginei diskusijai apie migracijos, pabėgėlių priėmimo ir integravimo politikos iššūkius. Tačiau akivaizdu, kad ilgus metus vyravę tabu – nebėra aktualūs.
Tik jei sutarimas dėl problemos prioritetizavimo pasiektas, stebuklingų priemonių jai įgyvendinti nėra. Tą lemia įvairios kliūtys.
Pirma, teisiniai procesai užtrunka. Įrodyti asmens statusą užtikrinant teisinės valstybės principus užima laiko. Teisėjai JAV ir kitose šalyse yra užversti bylomis, kurių nagrinėjimas gali užtrukti metų metus. Net ir priėmus nuosprendį, išsiųsti žmogų iš šalies nėra paprasta. Ne visais atvejais valstybės, iš kurių atvyko nelegalo statusą gavę asmenys, sutinka priimti juos atgal. Tai lemia ilgas ir sudėtingas diplomatines derybas.
Antra, net ir turint kur asmenį sugrąžinti, išsiuntimas gali įvykti tik suradus pažeidėją arba įkuriant laikino sulaikymo įstaigas, kurios savaime yra komplikuotas klausimas. Tai didelė procesinė ir biurokratinė našta. Ne veltui sąnaudos, susijusios su jau minėtų 11 mln. nelegalų JAV išsiuntimu, galėtų sudaryti bent 150 mlrd. JAV dolerių.
Bent dalis nelegalių imigrantų dirba ir prisideda sprendžiant darbo jėgos trūkumo iššūkį, su kuriuo susiduria bene visos išsivysčiusios Vakarų valstybės. Tad verslams masinė deportacija reikštų potencialiai didžiulius nuostolius, kurie atsilieptų ir bendrai makroekonominei situacijai. Pavyzdžiui, 7,5 mln. nelegalų išsiuntimas iš JAV per kelerius metus sumažintų realųjį šalies bendrąjį vidaus produktą 12 proc.
Trečia, net ir išsiuntimo sąnaudos neatliepia to, ką patirtų ekonomikos, netekdamos darbuotojų. Bent dalis nelegalių imigrantų dirba ir prisideda sprendžiant darbo jėgos trūkumo iššūkį, su kuriuo susiduria bene visos išsivysčiusios Vakarų valstybės. Tad verslams masinė deportacija reikštų potencialiai didžiulius nuostolius, kurie atsilieptų ir bendrai makroekonominei situacijai. Pavyzdžiui, 7,5 mln. nelegalų išsiuntimas iš JAV per kelerius metus sumažintų realųjį šalies bendrąjį vidaus produktą 12 proc.
Nors greitų sprendimų nėra, politikai vis labiau spurda suvokdami, kad nedarydami nieko tik didins visuomenės įniršį. Tai veda prie ne visada realių ir konstruktyvių pasiūlymų, kurie nustumia į šalį poreikį strateginei diskusijai apie migracijos, pabėgėlių priėmimo ir integravimo politikos iššūkius. Tačiau akivaizdu, kad ilgus metus vyravę tabu – nebėra aktualūs. D. Trumpo ir O. Scholzo netikėtas suartėjimas yra to iliustracija.
