Linas Kojala. Povandeninių laivų drama su Kinijos prieskoniu

„Metodai – tokie pat, tik nėra „Twitter“ žinučių“. Tokiu teiginiu Prancūzijos užsienio reikalų ministras Jeanas Yvesas Le Drianas išreiškė nematantis skirčių tarp dabartinio Jungtinių Valstijų prezidento Joe Bideno ir jo pirmtako Donaldo Trumpo.

Žinant šių lyderių asmenines ir politines skirtis, tai gali skambėti paradoksaliai. Ir visgi nestebina, nes tokia galimybė buvo aptarinėjama dar gerokai iki Bideno inauguracijos.

Naujausia to iliustracija – Australijos sprendimas atšaukti 56 mlrd. eurų vertės dvylikos povandeninių laivų įsigijimo iš Prancūzijos sutartį. Prieš penkerius metus sudarytas kontraktas laikytas ryškaus Prancūzijos vaidmens Indijos ir Ramiojo vandenynų regione įrodymu, o taip pat reikšmingu postūmiu prancūzų karinei pramonei.

Nepaisant to, australai persigalvojo bei pasirinko pažangesnę branduolinių povandeninių laivų technologiją, kurią gaus iš JAV ir Jungtinės Karalystės. Šie laivai, teigiama, efektyviau atlieps pagrindinį tikslą – padėti Australijai konkuruoti su regione vis didesnius raumenis demonstruojančia Kinija.

Paryžių toks žingsnis išmušė iš vėžių. Ne tik dėl paties fakto, kuris, žinoma, turės neigiamų finansinių pasekmių. Labiausiai pasipiktinta dėl to, kad apie alternatyvų Australijos pasirinkimą Prancūzija sužinojo praktiškai iš spaudos – likus vos kelioms valandoms iki JAV, Australijos ir Jungtinės Karalystės (JK) vadovų bendros spaudos konferencijos. Tai reiškia, kad daugiau nei pusę metų derybos vyko už prancūzų nugarų, o susitikimuose tarp Prancūzijos ir JAV/Australijos/JK atstovų apie tai buvo mandagiai nutylima.

Ne veltui Yvesas Le Drianas kalba apie „dūrį į nugarą“, o prezidentas Emanuelis Macronas liepė konsultacijoms atšaukti savo šalies ambasadorius iš Vašingtono ir Kanberos. Toks sprendimas tarp sąjungininkų – beprecedentis diplomatinio protesto signalas.

Ką rodo šie įvykiai?

Visų pirma, pastarojo meto Europos šalių ir JAV santykių iššūkiai nebuvo tik Trumpo „nuopelnas“. Švelnesnė Bideno retorika ne visada suartina kartkartėm prasilenkiančius interesus. Pastaruoju metu to iliustracijų būta iš abiejų pusių. Pavyzdžiui, Europos Sąjunga skubėjo pasirašyti investicijų partnerystės susitarimą su Kinija, nepaisydama raginamų neskubėti ir palaukti konsultacijų su tuo metu darbus pradedančia perimti Bideno administracija . Savo ruožtu Vašingtonas, anot europiečių nepakankamai tarėsi su sąjungininkais dėl atsitraukimo iš Afganistano detalių.

Antra, tai dar vienas praktinis įrodymas, kad JAV strateginis prioritetas yra Kinija. Jei, norint balansuoti Pekino įtakos augimą, reikia tartis su Australija tiesiogiai ir „pastumti“ kitų sąjungininkų interesus, nes amerikiečių-britų technologijos perspektyvesnės, tai ir bus daroma. Šiuo atveju JAV prioritetu aiškiai laiko naujai besiformuojantį vadinamąjį AUKUS aljansą su Australija bei JK, o ne Prancūziją. Panaši logika, beje, galiojo ir Afganistano kontekste, Bidenui akcentuojant, jog Kinija (ir Rusija) būtų didžiausios laimėtojos, jei JAV eikvotų resursus „nesibaigiančiuose karuose“ Vidurio Rytuose. Todėl iš ten reikia trauktis, net jei kažkas sprendimu nėra patenkinti.

Trečia, karinės pramonės įsigijimai/pardavimai yra reikšminga geopolitinių procesų ir politinių lyderių sprendimų priėmimo dalis. Juk ir Europos gynybos politikos integraciją prancūzų politikai, be kita ko, skatina tikėdamiesi geresnių konkurencinių pozicijų savo pramonei. Dabar balsai, raginantys europiečius sutelkti išteklius ir bandyti mažiau priklausyti nuo amerikiečių, tik stiprės.

Galiausiai Prancūzija neabejotinai laiko šį žingsnį ne tik interesų pažeidimu, bet ir įžeidimu. Vargu, ar Paryžių įtikins argumentai, jog atsakomybė dėl pakeisto sprendimo pirmiausiai tenka ne JAV, o pačiai Australijai, ar kad sutarties dėl prancūziškų laivų įgyvendinimas reikšmingai vėlavo ir brango (kai kurių ekspertų manymu, praktinio laivų panaudojimo galima buvo laukti tik po penkiolikos metų).

Prancūzų situacijos vertinime jau dabar girdime kelis akcentus. JK atžvilgiu, Prancūzija nekeis vis dažniau garsiai reiškiamos nuvertinančios nuostatos, kad Londonas tėra „JAV vasalas“ . Tai neabejotinai kyla iš „Brexit“ pamokų, sumenkinusių Europos valstybių tarpusavio pasitikėjimą.

JAV atžvilgiu, Paryžiaus retorikoje veikiausiai dar dažniau išgirsime argumentus apie būtinybę Europai būti savarankiškai užsienio ir saugumo politikoje. Prieš kurį laiką Macronas jau kalbėjo apie „NATO smegenų mirtį“, pabrėždamas, jog sąjungininkams nepavyksta tinkamai suderinti interesų. Dabar, perimdamas pirmininkavimo ES vairą ir besidairydamas į pavasarį vyksiančius Prancūzijos prezidento rinkimus, jis taps dar aštresnis.

Vargu, ar retorika džiugins transatlantinių santykių artumą, o ne skirtis, akcentuojančias Aljanso šalis, tokias kaip Lietuva.

Tai nebūtinai reiškia, kad Europa žengs praktinius žingsnius didindama autonomiją nuo JAV. Dėl to sutarti tarp 27 valstybių buvo ir bus sunku. Tą įrodo ir saikinga kitų ES šalių parama Prancūzijai šios situacijos kontekste. Tačiau povandeninių laivų epopėja gali tapti simboliu, rodančiu, kad Europos ir JAV santykiai šiame dešimtmetyje įgaus naujų spalvų. Ir pagrindine to priežastimi viena ar kita prasme bus Kinija.