Linas Kojala. Rinkimai Vokietijoje: kas laimėjo, kas pralaimėjo?

Vokietijos parlamento rinkimų rezultatai – tokie, kokių ir buvo galima tikėtis. Socialdemokratai surinko daugiausiai mandatų ir turi puikų potencialą vadinamajai „Šviesoforo“ (pagal partijų spalvas) koalicijai su Žaliųjų ir Laisvųjų demokratų (liberalai) partijomis. Tiesa, yra galimybių ir alternatyvai, kuri paliktų Socialdemokratus nuošalyje, jei į Jamaikos vėliavos spalvų koaliciją susijungtų Krikdemai (CDU), Žalieji ir liberalai.

Nors atsakymų apie šalies politinę ateitį gali tekti palūkėti bent kelias savaites, jau dabar matyti pirmieji rinkimų laimėtojai ir pralaimėtojai.

Laimėtojai

Socialdemokratai. Prieš kelis mėnesius partija neatrodė galinti rimtai pretenduoti į pirmąsias pozicijas. Netgi priešingai, ji buvo pristatoma kaip chrestomatinis centro kairiųjų jėgų silpnėjimo visoje Europoje pavyzdys.

Visgi partija susitelkė tarpusavyje, iškėlė populiariausią nuomonių apklausose kandidatą į kanclerius Olofą Scholzą ir naujajame parlamente turės daugiausiai mandatų. Tai dar nereiškia, kad Socialdemokratai bus valdančiosios koalicijos dalimi, bet potencialas tokiam scenarijui – didelis.

Liberalai. Ši partija turės didelį politinį svorį, mat sunku sugalvoti scenarijų, kuriame ji nebūtų valdančiosios koalicijos dalimi. Be to, liberalus turėtų džiuginti sėkmė jaunų (iki 35 m.) rinkėjų kategorijoje, kurioje jie tik per plauką nusileido Žaliųjų partijai.

Neabejotina, kad lyderis Christianas Lindneris sieks pasinaudoti palankiomis aplinkybėmis – jis jau signalizuoja, kad būtent liberalai su žaliaisiais turi pirmieji sėsti prie derybų stalo ir spręsti, su kuo – Socialdemokratais ar CDU – formuoti vyriausybę. Idėjiškai liberalams būtų lengviau suderinti pozicijas su CDU, tačiau rezultatai kol kas palankesni krypčiai su Socialdemokratais.

Juolab, kad prieš ketverius metus liberalai nepabijojo pasitraukti iš derybų su CDU ir Žaliaisias. Bet kuriuo atveju Lindneris naujoje vyriausybėje galės realistiškai reikalauti įtakingo Finansų ministro portfelio.

Daugiapartinės Vokietijos politinės sistemos entuziastai. Laikai, kuomet viena ar dvi partijos ryškiai dominavo kitų atžvilgiu, surinkdamos 35-45 proc. balsų, atrodo praeitis.

Fragmentacija didėja, todėl vokiečiams tikriausiai teks prisiminti šeštą praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuomet paskutinį kartą pokario istorijoje vyriausybei suformuoti reikėjo daugiau nei dviejų politinių partijų. Dabartiniai skaičiai su trapiomis lyderiaujančių partijų persvaromis prieš mažesniuosius turi potencialą kartotis ateityje.

Pralaimėtojai

CDU. Kad ir kaip bežiūrėsi, partijos rezultatas yra blogiausias pokario Vokietijos istorijoje, taigi post-Merkel erą pradedama didelėje duobėje. Tą sąlygojo kelios esminės priežastys: visų pirma, po šešiolikos Merkel valdymo metų buvo blaškomasi ir nepavyko rasti deramo įpėdinio. Arminas Laschetas kampanijos metu garsėjo klaidomis ir nesusipratimais, o ne lyderyste.

Be to, partija susiduria su identiteto problemomis, mat Merkel garsėjo talentu suvaldyti krizes bei pragmatiškumu, kuris pasireiškė ir perimant kitų partijų idėjas (pvz., įdiegiant socialdemokratų siūlytą minimalią algą). Visgi nemaža dalis elektorato ėmė palaikyti CDU būtent dėl Merkel asmenybės, o ne partijos siūlomos vizijos, kuri atsidūrė antrame plane.

Kanclerei pasitraukus, šimtai tūkstančių vokiečių neberado atsakymo į klausimą, kodėl reikia toliau balsuoti už CDU (pirminiais duomenimis, daugiausiai rinkėjų nubyrėjo būtent į Socialdemokratų pusę).

Žalieji. Tezė sąlyginė, nes, priešingai nei CDU, ši partija ženkliai (+6 proc.) pagerino savo rezultatą lyginant su 2017 m. rinkimais. Bet ambicijos ir lūkesčiai buvo didesni (pavasarį Žalieji net pirmavo apklausose). Klaidos kampanijos metu, lyderystės spragos, oponentų kritika dėl brangiai valstybės biudžetui kainuosiančių pažadų ją stumtelėjo žemyn.

Nepaisant to, Žalieji išliks kertine būsimos koalicijos dalimi. Juolab, kad beveik pusė vokiečių elektorato pagrindiniu rinkimų klausimu nurodė klimato kaitos problematiką, todėl terpių pasireikšti netrūks.

Kairė ir Alternatyva Vokietijai (AfD).

Kairieji tik per plauką, dėl trijų laimėtų vienmandačių, apskritai išliks proporcinėse dalybose, nes, panašu, net neperžengė 5 proc. barjero.

Įprastai rytinėje Vokietijos dalyje sėkmingai pasirodanti politinė jėga nebesugeba mobilizuoti socialiai pažeidžiamesnio elektorato. Dėl šio rezultato silpnės kraštutinės kairės balsas, taip pat ir anti-NATO retorika, kuri versdavo nuogąstauti tokias šalis kaip Lietuva. Tuo metu krašutinėje dešinėje save pozicionuojanti AfD išlaikė panašų kaip ir praeituose rinkimuose rezultatą, bet nebebus didžiausia opozicinė jėga ir praras sparčiausiai augančios nesisteminės partijos įvaizdį.