Linas Kojala. Ta nepaliaujama abejonė savimi

„Devynioliktas amžius, pilnas jam būdingo liberalistinio idealizmo, buvo nuoširdžiai įsitikinęs, kad jis tiesiu ir teisingu keliu žengia į geriausią iš visų pasaulių. Paniekinamai žvelgta į ankstesnes epochas, į jų karus, badmečius ir sukilimus kaip į laiką, kai žmonijos dar būta nepilnametės ir neapsišvietusios. Tačiau dabar reikėjo tik luktelėti dešimtmetį kitą, ir tada galutinai bus įveiktas paskutinis blogis ir nugalėtas smurtas, ir tikėjimas nepaliaujama, nesulaikoma „pažanga“ anai epochai iš tikrųjų buvo pati tikriausia religija.“

Taip Stefanas Zweigas garsiojoje knygoje „Vakarykštis pasaulis: europiečio prisiminimai“ aprašo savo meto intelektualinę atmosferą.

Ji – ir panaši, ir stebėtinai skirtinga nuo to, ką regime šiandien. Panaši, nes gyvename laikotarpyje, kuris pagrįstai, bent jau Vakaruose, vadinamas aukščiausio išsivystymo tarpsniu. Stebėtinai besiskirianti, nes tuo pat metu Vakarus sukaustęs nepasitikėjimas savimi. Tą sąlygoja ir objektyvios aplinkybės (pavyzdžiui, klimato kaitos kataklizmai), ir subjektyvi abejonė vertybiniu pranašumu prieš autokratijas bei laiminga civilizacijos ateitimi.

Kodėl kyla abejonės? Istorikas Niallas Fergusonas kalba nebe apie demokratiją, o emokratiją; emocijos, o ne konsensuso paieška, tampa šiuolaikinės demokratinės politikos varikliu. Jei politika savo esme yra tarpusavio sugyvenimo būdų, taisyklių, principų formavimo procesas, tai praktikoje vis dažniau matome kaip politika paverčiama tikslingu visuomenės skaldymu.

„Sėkmingu lyderiu“ etalonu virsta tas, kuris geba efektyviausiai identifikuoti savą elektoratą ir supriešinti jį su oponentais (tariamais ar tikrais). Užliejus šiek tiek emocijų, šiek tiek hiperbolizacijos, bendruomenė skyla į „savus“ bei „svetimus“, o politikas raško dividendus surinkdamas vos šiek tiek daugiau balsų nei oponentai.

Žinoma, nereikia pasiduoti iliuzijai, kad gali būti visiems universaliai priimtini politikai ar idėjos; tokios „egzistuoja“ tik totalitarinėse ar autoritarinėse utopijose, užkardančiose bet kokią individualumo formą ir laisvos minties raišką. Demokratijoje turi būti toleruojama trintis, ilgainiui leidžianti išvengti to, kad galią uzurpuoja siaurus interesus atstovaujanti grupė. Alternatyva trinčiai yra pralaimėtojų atsidūrimas „po priekalu“.

Visgi trintis savaime nėra siekiamybė; ji veikiau yra šalutinis produktas. Ji kyla, kai vyksta mažesni ar didesni socialiniai lūžiai. Bet trinties momentu gali būti ir eiliniai rinkimai, kurie suskaldo visuomenę į aštriai konkuruojančias stovyklas. Svarbu, kad po trinties sektų susitelkimas. Net jei labiau simbolinis, net jei neužglaistantis kovos randų, susitaikymas yra būtinas parodant, kad įtraukios bendruomenės principas yra aukščiau skirčių.

Susitelkimui būtini pakantumas ar elementari pagarba minties oponentui. Deja, atrodo, šios savybės vis dažniau nurašomos kaip „silpnumo“ ar „nuomonės neturėjimo“ bruožai. Esame mokomi nerašyti tekstų su tezėmis „viena vertus“, „kita vertus“, nes viskas turi būti tiesmuka ir akivaizdu. Pasaulis niekada nebuvo tik juodas ir baltas, tačiau jį bandoma įsprausti į dviejų spalvų rėmus. Zweigo teigimu, kadaise „pakantumas, ne taip kaip šiandien, nelaikytas minkštabūdiškumu ir gležnumu, o aukštintas kaip etinė jėga“. Tie laikai, jei jie kada nors egzistavo, atrodo pamiršti.

Ar šios dilemos unikalios? Anaiptol. Pyktis ir džiaugsmas, ryžtas ir pavydas, meilė ir neapykanta yra jausenos, nepavaldžios epochų skirtybėms. Turbūt visais laikais intelektualai buvo linkę koncentruotis į bėdas – ir neretai praeityje įžvelgti esą jau prarastą gerovę, nurašytas vertybes, silpstančią kultūros gyvastį.

Štai Zweigas, sentimentaliai rašydamas apie XIX a. pabaigos Europą, teigė: „Laikraščiai kiekvieną dieną dar nepylė ant žmogaus neapykantos – šalies šaliai, tautos tautai, šeimos šeimai, neapykanta dar neskyrė žmogaus nuo žmogaus, tautos nuo tautos; bandos ir masės jausmas dar neviešpatavo viešajame gyvenime taip atgrasiai kaip dabar; asmeninio elgesio laisvė laikyta – dabar tai sunkiai beįsivaizduojama – savaime suprantama.“

Ši rašytojo tezė pakankamai abstrakti, ir tuo pačiu konkreti, kad būtų universaliai pritaikoma. Vargu, ar rasime daug tų, kurie patenkinti Vakarų pasaulio viešosios erdvės diskusijų kokybe; tų, kurie nesiskųstų, jog visa, kas vyksta – tai vienų purvo pilstymas ant kitų (tuo pačiu pažymint, kad „anksčiau buvo geriau“).

Galbūt tai tiesa. Galbūt tikrai anksčiau žmonės buvo pakantesni vieni kitų idėjoms ir pagarbesni jas reikšdami. Galbūt tikrai šiandieninių iššūkių mastas pranoko tai, su kuo susidūrė ankstesnės kartos.

O galbūt tai tėra sentimentas, būdingas kiekvienai kartai; polinkis jausti ir pabrėžti ankstesnių laikų gerovę, išryškinant pozityvius aspektus ir pamirštant tai, kas buvo nepatogu. Kai matome protestus JAV, jie sukelia emociją šiandien – ir daug stipresnę, nei istoriniai tekstai apie kur kas žiauresnes septinto dešimtmečio kruvinas riaušes, kulkos pakirstą prezidentą ir pilietinių teisių kovotojus. Kai kalbame apie Europą, matome prie stalo sėdinčių lyderių sunkiai sutaikomus nesutarimus, nustumdami į šalį XX a., kai to laikmečio nesutarimai buvo sprendžiami kitomis, kur kas brutalesnėmis priemonėmis.

Praėjo šimtmetis, o Zweigo tezės ne ką mažiau aktualios. Kritika dabarčiai ir pozityvo ieškojimas praeityje yra itin žmogiškas. Svarbu tik tai, kad abejonės savimi netaptų visa apimančiomis. Juk, kaip teigė britų meno istorikas Kennethas Clarckas, „pasitikėjimo stoka, labiau nei bet kas kitas, gali pražudyti civilizaciją. Ne ką mažiau efektyviai nei bombomis, mes galime sunaikinti save prarasdami iliuzijas ir užleisdami vietą ciniškumui.“