Linas Kojala. Trumpas ant Uno kabliuko neužkibo

Kim Jong Unas išsitraukė cigaretę, užsirūkė ir ramiai šnekučiavosi su artimiausiais palydovais. Keturių tūkstančių kilometrų kelionė net ir specialiai įrengtu šarvuotu traukiniu turėjo prailgti, todėl sustojimų būta; to ypač reikėjo užkietėjusiam rūkoriui, kuris ne kartą anksčiau užfiksuotas traukiantis dūmą – net ir apsilankymų vaikų ligoninėje metu.

Antrasis JAV prezidento Donaldo Trumpo ir Šiaurės Korėjos vado susitikimas, trečiadienį bei ketvirtadienį vykęs Hanojuje, atskleidė naujų detalių apie labiausiai izoliuotos pasaulio valstybės politinį lyderį. Kim Jong Unas netgi teikėsi atsakyti į amerikiečio žurnalisto klausimą – tokio precedento lig šiol nėra buvę.

Bet kad ir kaip tokios akimirkos trauktų smalsuolių akį, daugiau apčiuopiamų susitikimo rezultatų nėra.

Lūkesčiai buvo didesni. JAV prezidentas neslėpė norįs, kad abstrakti birželį vykusio pirmojo susitikimo deklaracija, numačiusi siekti Šiaurės Korėjos branduolinio ginklo atsisakymo, virstų konkretesniais įsipareigojimais. Mainais amerikiečiai buvo linkę svarstyti tarptautinės bendruomenės taikomų ekonominių sankcijų, dusinančių Šiaurės Korėjos ekonomiką, švelninimą. Netgi užsiminta, jog oficialių santykių iki šiol nepalaikančios valstybės galėtų įsteigti diplomatines atstovybes; o gal net ir pasirašyti formalią dar nuo šeštojo dešimtmečio vykstančio karo tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų pabaigos deklaraciją.

Šis optimistinis scenarijus nebuvo realizuotas. Realybė, kad ir kaip tautologiškai beskambėtų, buvo tiesiog net perdėm realistiška; mažai ką bendro turinčių ir skirtingai į pasaulį žvelgiančių valstybių vadovai, objektyviai žvelgiant, turėjo menkas galimybes dėl kažko susitarti. Ir nesusitarė.

Todėl nors trečiadienio vakarienė, rankų paspaudimai ir malonūs pareiškimai vienas kito atžvilgiu paskatino optimizmą, ketvirtadienį viskas stojo į savo vėžes.

Jau ryte paaiškėjo, kad susitikimo darbotvarkėje numatyti bendri lyderių pietūs yra atšaukiami; taip pat kaip ir planuota bendro susitarimo pasirašymo ceremonija.

Trumpas, paankstinęs savo spaudos konferenciją, paliko Hanojų keliomis valandomis anksčiau nei planavo.

„Kartais reikia atsistoti ir išeiti“, – paaiškino jis.

Trumpalaikis laimėjimas būtų galbūt būtų leidęs parašyti džiugią „Twitter“ žinutę ir net sulauktų pagyrų iš prezidentui palankų apžvalgininkų, tačiau ilgainiui nepagerintų JAV ir viso Vakarų pasaulio saugumo situacijos.

Linas Kojala

Anot JAV prezidento, Šiaurės Korėja norėjo, kad jai taikomos ekonominės sankcijos būtų atšauktos. Už tai Kim Jong Unas buvo pasirengęs įrodyti, jog uždaromas bent vienas branduolinio ginklo vystymui potencialiai naudojamas objektas.

Amerikiečiams toks pasiūlymas nebuvo priimtinas – juk Šiaurės Korėja įsipareigotų žengtų tik mažą žingsnelį į priekį atsisakant masinio naikinimo ginklo, o reikalauja, kad JAV atsisakytų vienintelės efektyvios spaudimo priemonės.

Kim Jong Unui, žadančiam Šiaurės Korėjos ekonominį renesansą, sankcijos išties yra peilis po kaklu.

Todėl Šiaurės Korėja veikiausiai tikėjosi sužaisti va bank; pareikalauti didelių nuolaidų, mainais pasiūlant galimybę Trumpui paskelbti „politinę pergalę“. Juk kito užsienio politikos klausimo, į kurį Trumpas būtų investavęs tiek daug asmeninio politinio kapitalo ir ambicijos išspręsti tai, ko nesugebėjo jo pirmtakai, nėra. Be to, jau 2020 metais vyks JAV prezidento rinkimai, tad Trumpui būtų neprošal praskaidrinti skandalų krečiamą savo politikos vertinimą strateginiais postūmiais į priekį.

Visgi Trumpas ant Šiaurės Korėjos kabliuko neužkibo. Trumpalaikis laimėjimas būtų Pyro pergalė; galbūt ji būtų leidusi parašyti džiugią „Twitter“ žinutę – ir net sulauktų pagyrų iš prezidentui palankų apžvalgininkų, – tačiau ilgainiui nepagerintų JAV ir viso Vakarų pasaulio saugumo situacijos. Šiaurės Korėja išliktų ginkluota iki ausų, be postūmių į priekį atsiverti tarptautiniams stebėtojams.

Juolab tai iš esmės diskredituotų visas ligšiolines JAV pastangas parodyti pasauliui, jog Parijo izoliacija gali baigtis tik tuo atveju, kai bus užtikrinta, kad paklūstama branduolinio nusiginklavimo reikalavimams.

Kritikai to pagrįstai baiminosi labiausiai, tačiau turėtų konstatuoti, kad Trumpo sprendimas šį sykį daugmaž atitiko prezidentinės elgsenos kanoną.

Žinoma, Trumpo pompastiški pareiškimai apie Kim Jong Uną – pavyzdžiui, jog diktatorius nežinojo apie Šiaurės Korėjoje kalinto ir mirtinai suluošinto amerikiečių studento Otto Warmbierio būklę – skambėjo dviprasmiškai; menkai įtikinama ir Trumpo taktika aklai kliautis personaliniais santykiais su užsienio lyderiais – akivaizdu, kad asmeninių susitikimų žanras atneša menkus rezultatus, kuomet nėra pagrindžiamas ilgomis žemesnio rango diplomatų parengiamosiomis derybomis.

Bet pastebėtina ir tai, kad JAV pozicija išliko principinga, o tai yra mažesnė blogybė, nei politinis avantiūrizmas.

Šiaurės Korėjos tema anaiptol nedings iš Trumpo politinės darbotvarkės. Nors Hanojuje pareikšta, jog trečiasis lyderių susitikimas neplanuojamas, tokios galimybės atmesti nereikėtų – net ir šioje Trumpo kadencijoje. Vietnamo susitikimo baigtis neabejotinai apsunkins tolesnį progresą ir sumenkins nuo birželio jaustą abipusį politinį impulsą; bet abi pusės tebeturi pakankamai priežasčių tęsti dialogą. Ne veltui Trumpas pripažino, jog sprendimas baigti derybas anksčiau nebuvo impulsyvus: „Mes tą padarėme draugiškai. Paspaudėme rankas... Šilumos santykiuose vis dar yra, ir tikiuosi, kad taip išliks.“