Linas Kojala. Trumpas ir socialiniai tinklai: peržengta riba?

Donaldas Trumpas ir Angela Merkel niekada nebuvo geriausi draugai. Netgi galima teigti, kad jie neslėpė vienas kitam antipatijos.

Bet prieš kelias dienas šiuos politinius lyderius suvienijo principinė pozicija – kritiškas požiūris į socialinius tinklus.

„Twitter“ sprendimas visam laikui uždrausti JAV prezidentui Trumpui naudotis savo beveik 90 milijonų sekėjų turinčia paskyra sukėlė tikrą audrą. Tai, kad Trumpas šį sprendimą pavadino „laisvo žodžio“ draudimu“, nestebina; daugiau antakių pakilo po Vokietijos kanclerės komentaro apie „problematišką teisės į žodžio laisvę suvaržymą“.

Prieš pusantrų metų rengiau viešas paskaitas (žr. čia), diskutuodamas apie sudėtingą socialinių tinklų ir demokratijos santykį. Tuo metu kėliau klausimus, kurie tapo dar aktualesni dabar: kokie yra objektyvūs politinio lyderio paskyrų apribojimo kriterijai? Kas turėtų būti tie, kurie priimtų tokius sprendimus, ir kaip jie juos turėtų pagrįsti (ir ar apskritai pagrindimas jiems privalomas)? Kokiais principais vadovaujantis turėtų būti konstruojami turinį filtruojantys algoritmai? Kiek ir kaip turi būti reglamentuojamos įmonės, įgyjančios nepaprastai didelę globalią galią?

Sukurdami Trumpo precedentą, socialiniai tinklai mėgina šias dilemas atliepti. Štai „Twitter“ grindžia sprendimą (žr. čia) tuo, kad Trumpas naudojosi savo paskyra skatinant smurtą – ir kyla pagrįsta grėsmė, kad tai darys ateityje. Cituojamos Trumpo sausio 8 d. žinutės, kurios savaime neragina imtis agresyvių veiksmų, tačiau, anot socialinio tinklo atstovų, turi būti vertinamos platesniame kontekste (pradedant Trumpo viešoje kalboje išsakytu raginimu rėmėjams „žygiuoti į Kapitolijų“, kuris buvo mažų mažiausiai dviprasmiškas; taip pat, galima manyti, atsižvelgiant į daugybę politiškai motyvuotų, bet faktologišai klaidingų žinučių – nuo sąmokslo teorijos, kad Barackas Obama gimė ne JAV, iki kontroversiškų minčių apie atskiras visuomenės grupes, pandemiją, QAnon konspiraciją ir t.t. (žr. čia).

„Twitter“ grindžia sprendimą tuo, kad Trumpas naudojosi savo paskyra skatinant smurtą – ir kyla pagrįsta grėsmė, kad tai darys ateityje.

Tuo pačiu „Twitter“ netiesiogiai primena, kad yra privati kompanija, turinti savarankišką teisę spręsti, kas ir kaip gali elgtis. Juk JAV Konstitucijos Pirmoji pataisa, garantuojanti žodžio laisvę, savaime teisiškai negali būti pritaikoma, nes „Twitter“ nėra susieta su vyriausybe (Trumpui nekliudoma reikšti nuomonę, tačiau tai nereiškia, jog privati įmonė jo pasisakymus turi įgarsinti; pvz., laikraščiai taip pat neprivalo spausdinti politikų nuomonės vien jiems to panorėjus).

Tokie teiginiai įtikina ne visus, mat neatsako į fundamentalius klausimus. Visų pirma, nors Pirmoji pataisa tiesiogiai netaikoma, yra teisinių socialinių tinklų atsakomybę pagrindžiančių precedentų. Štai JAV Aukščiausiasis Teismas 2017 m. byloje Packinghamas prieš Šiaurės Karoliną (žr. čia) neleido šiai valstijai priimti plačiai aprėpiančio įstatymo, draudžiančio asmenims, teistiems už seksualinius nusikaltimus, naudotis socialiniais tinklais. Teisėjas Anthony Kennedy tuo metu sakė, kad internetinės platformos yra „modernių laikų viešoji aikštė“, atliekanti esminį vaidmenį demokratinėje visuomenėje keičiantis nuomonėmis ir idėjomis – tai svarbu užtikrinti net prasikaltusiems piliečiams.

Bet sprendimas savaime nepaaiškino, kur galėtų būti ribos paskyrų socialiniuose tinkluose draudimui. Štai „Twitter“ jau anksčiau yra pašalinusi graikų radikalų „Auksinės Aušros“ partijos, Irano vyriausybės nario Bijano Namdaro Zanganeho, Kubos komunistų lyderio Raulio Castro, tūkstančius su Kinijos valdžia siejamų paskyrų. Bet, pvz., Irano aukščiausiojo lyderio Khamenei paskyra (žr. čia) vis dar aktyvi, nors ne kartą atvirai ragino sunaikinti Izraelio valstybę (ši paskyra neturi oficialumą patvirtinančios žymos, tačiau nėra bandoma neigti, kad atstovauja Irano valdžią). Kitaip tariant, paliekama plati terpė svarstyti, jog „Trumpas uždraustas, o X ar Y – ne“.

Tad socialinių tinklų statusas yra išplaukęs. Tvirtai laikomasi nuostatos, kad jiems negali būti taikoma žiniasklaidai įprasta atsakomybė (pagal garsųjį vieno įstatymo skirsnį Nr. 230, kuris skaičiuoja jau ketvirtį amžiaus, už turinį atsakingi patys jį skelbiantys vartotojai, o ne platforma (žr. čia); visgi tuo pat metu socialiniai tinklai spaudžiami turinį filtruoti (ypač po užsienio šalių kišimosi į rinkimus skandalų).

Tad socialinių tinklų statusas yra išplaukęs. Tvirtai laikomasi nuostatos, kad jiems negali būti taikoma žiniasklaidai įprasta atsakomybė, visgi tuo pat metu socialiniai tinklai spaudžiami turinį filtruoti.

Tokioje neapibrėžtoje situacijoje socialiniai tinklai pasielgė savaip. Bet ši priemonė nebūtinai pasieks savo tikslą; Trumpo pašalinimas bus dar vienas pavyzdys jo rėmėjams, kad Kalifornijoje įsikūrę ir (pagrįstai galima manyti) liberalių pažiūrų niekam neatskaitingi socialinių tinklų vadovai ima iš esmės kontroliuoti politinį procesą. Dėl to ištikimiausias prezidento elektoratas bus dar labiau skatinamas „užsidaryti“ ir kliautis platformomis, kurios vargiai skatins konstruktyvią diskusiją.

Tai, kad Merkel palaikė Trumpą, visgi atspindi platesnę Europos Sąjungos politiką. Bendrijos šalys jau kurį laiką ir politiniame lygmenyje, ir konkrečiais sprendimais nori priversti socialinius tinklus prisiimti atsakomybę už juose platinamą turinį bei (vienaip ar kitaip) atsakyti už tai valstybių institucijoms (pvz., Vokietijoje veikia įstatymas, pagal kurį neleistinos medžiagos platinimo atveju socialinis tinklas turi 24 val. jį pašalinti, antraip gresia bauda iki 50 mln. eurų; panaši nuostata galioja ir Prancūzijoje). Šiuo ir kitais būdais nenorima leisti, kad socialiniai tinklai taptų valstybe valstybėje ir tik patys apibrėžtų savo atsakomybes.

JAV svarstymai iš naujo įvertinti skirsnį Nr. 230 dar tik skinasi kelią. Trumpo administracijos metu būta bandymų keisti reglamentavimą (žr. čia), tačiau apčiuopiamų rezultatų per beveik ketverius metus pasiekti nepavyko. Nors abi partijos pripažįsta, jog skirsnis Nr. 230 problematiškas, į tai žvelgiama iš skirtingų perspektyvų. Respublikonai pabrėžia, kad socialiniai tinklai cenzūruoja konservatyvios nuomonės raišką; Demokratai tuo tarpu kreipia dėmesį į tai, kad socialiniai tinklai nesuvaldo dezinformacijos sklaidos rinkimų metu ir nesusitvarko su smurtą skatinančiu turiniu (žr. čia). Šie nuomonių skirtumai politiškai poliarizuotame Kongrese palieka siaurą terpę konsensusui.

O tuo metu fundamentalus klausimas – kas yra socialiniai tinklai ir kaip juos traktuoti – Vakarų šalyse kol kas neatsakytas.