Linas Kojala. Trumpas kaip Češyro katinas

Norite suprasti Donaldą Trumpą? Atsiverskite knygą „Alisa stebuklų šalyje“ ir panagrinėkite Češyro katino personažą. Perfrazuojant garsiąją katino mintį, jei nežinai, kur keliauji, bet kuris kelias tave ten nuves. Juk svarbiausia – atkaklumas ir kantrybė, o ne krypties turėjimas.

Tai – Jaredo Kushnerio, artimo JAV prezidento bendražygio, svarstymai apie savo uošvį. Jie gali stebinti, nes neatrodo, jog „krypties neturėjimas“ galėtų būti laikomas komplimentu; o juk Kushneris yra bene didžiausią Trumpo pasitikėjimą turintis patarėjas. Kita vertus, tai neblogai apibūdina chaotišką, bet tuo pačiu pagal savitą logiką funkcionuojančią JAV prezidento administraciją.

Visa tai aptaria žurnalistas Bobas Woodwardas, prieš keletą dienų pasirodžiusioje knygoje „Įniršis“ („Rage“) nagrinėjantis prezidento artimiausią aplinką ir sprendimus siekiant suvaldyti COVID-19.

Panašių knygų netrūksta, bet ši gali pasigirti 17 išskirtinių pokalbių su prezidentu 2019 m. gruodžio–2020 m. liepos mėnesiais. Be to, autorius gavo priėjimą prie anksčiau neviešintų kelių dešimčių asmeninių Šiaurės Korėjos diktatoriaus Kim Jong-uno laiškų Trumpui.

Nepaisant to, ne ši medžiaga, o būtent Kushnerio citata pasako bene daugiausiai. Trumpui būdinga turėti visuomet tvirtą, bet nebūtinai nuoseklią, nuomonę. Pavyzdžiui, jis gali nuvykęs į Jungtinę Karalystę duoti interviu „The Sun“ dienraščiui, kuriame žeria aštrios kritikos tuometei šalies premjerei Theresai May; bet vos po kelių valandų, stovėdamas greta britų politikės, apiberti ją komplimentais. Trumpas gali viešai paskelbti, kad atitraukia visus amerikiečių karius iš šiaurinės Sirijos dalies, tačiau po kelių dienų iš esmės persigalvoti.

Tai atsispindi ir Trumpo svarstymuose apie pandemiją. Knygoje parodoma, kad dar sausio pabaigoje prezidento patarėjai konstatavo virusą būsiant didžiausia šios administracijos problema. Negana to, pats Trumpas jau vasarį Woodwardui privačiame pokalbyje pripažino, kad virusas – „mirtinas“. Visgi tuo pat metu viešumoje JAV prezidentas virusą nurašydavo kaip mažai reikšmingą, suvaldomą ir „stebuklingai išnyksiantį“, kai tik orai atšils. Kodėl tokia dviprasmybė? Tiesiog nenorėta skleisti bereikalingos panikos, atsako Trumpas.

Žinoma, pakeisti sprendimą ar nuomonę nėra nuodėmė – gavus naujos informacijos tai padaryti kur kas išmintingiau, nei tvirtai įsikibti klaidingų nuostatų. Tik Trumpo atveju tai veikiau primena ne savikorekciją, o tikslingą veikimą – nuolatos būti visa ko priešakyje, kurti foninį triukšmą, išnaudoti susipriešinimą ir mobilizuoti savo rėmėjus. Šiais laikais būtent tai, o ne nuosaikumas ar konsensuso paieška, yra laikomi sėkmingo politiko bruožais; ir juos pasitelkia anaiptol ne vien Trumpas – jo oponentai Demokratų partijos pusėje naudoja tuos pačius metodus.

Nuolatos būti visa ko priešakyje, kurti foninį triukšmą, išnaudoti susipriešinimą ir mobilizuoti savo rėmėjus. Šiais laikais būtent tai, o ne nuosaikumas ar konsensuso paieška, yra laikomi sėkmingo politiko bruožais; ir juos pasitelkia anaiptol ne vien Trumpas – jo oponentai Demokratų partijos pusėje naudoja tuos pačius metodus.

Linas Kojala

Iš to kyla nesusikalbėjimas, kurio požymių matome ir knygoje. Skaitant ima atrodyti, jog Woodwardas turi išankstinį nusistatymą, kokį atsakymą į jo klausimą prezidentas privalėtų pateikti, ir spaudžia pašnekovą būtent ta kryptimi (pavyzdžiui, klausiamas, ką reikėtų daryti mažinant rasinės neapykantos proveržius, Trumpas kalbėdavo apie iki pandemijos augusią ekonomiką ir rekordiškai smukusį afroamerikiečių nedarbo lygį, o Woodwardas vis tikėjosi argumentų apie nepakankamą empatiją).

Panašaus nesusikalbėjimo – tik dar aštresnio – bus itin daug jau šią savaitę. Naktį iš antradienio į trečiadienį Lietuvos laiku vyks pirmieji rinkiminiai Trumpo ir jo oponento Joe Bideno TV debatai. Neabejojama, kad jie sukels didžiulį ažiotažą: 2016 metais pirmasis Trumpo ir tuometės konkurentės Hillary Clinton žodžių mūšis sutraukė net 84 mln. amerikiečių auditoriją (neskaičiuojant žiūrėjusiųjų internetu). Pagal auditoriją tais metais debatai nusileido tik kultinėms amerikietiško futbolo varžyboms „Super Bowl“.

Įprasta manyti, kad debatai reikšmingos įtakos rinkimų rezultatams neturi. Žinoma, būta epizodų, kurie įsimindavo ilgam (pavyzdžiui, George‘o H. W. Busho nuolatinis žvilgčiojimas į laikrodį leido oponentui kritikuoti jį kaip nuobodžiaujantį ir nesuinteresuotą amerikiečių problemomis – galiausiai Bushas pralaimėjo).

Visgi dažniausiai debatai tampa tik dar viena proga kandidatams mobilizuoti savo elektoratą. Šie metai, tiesa, gali būti išskirtiniai: dėl pandemijos įprasta rinkiminė kampanija nevyksta, tad TV debatai turės kompensuoti daugybę prarastų progų pabendrauti su rinkėjais.

Galima neabejoti, jog Trumpas bandys pateikti savo konkurentą kaip paliegusį ir nebegebantį priimti sprendimų dėl solidaus amžiaus (Bidenui lapkričio pabaigoje sukaks 78-eri). Ir tai nebus daroma subtiliai – pavyzdžiui, neseniai prezidentas kandžiai pareiškė, jog „Bidenas nežino, kad yra gyvas“.

Tuo metu Bidenas kritikuos prezidentą dėl nesuvaldytos pandemijos ir daugiau nei 200 tūkst. amerikiečių mirčių, nuolatinio visuomenės skaldymo ir negebėjimo prisiimti lyderystės naštos. Jei Trumpas debatams vargiai ruošis ir kliausis improvizacija, tai savo argumentus Bidenas šlifuos mažiausiai keliolikoje debatų repeticijų, kurių metu Trumpą vaidins vienas iš jo komandos narių. Toks nuoseklus darbas atsiperka, mat net ir JAV prezidentas pripažįsta, jog Bidenas nėra lengvas oponentas debatų scenoje. Bet jam dar neteko susitikti su Trumpu.

Debatai atskleis, kokie charakteriu, retorika ir pasaulėžiūra skirtingi kandidatai varžosi dėl JAV prezidento posto. O rinkimai savo ruožtu taps referendumu, kuria kryptimi galingiausia pasaulio valstybė renkasi žengti toliau.