Vyksta paradigminiai lūžiai. Transatlantinė bendruomenė pritaikė sankcijas, kurios apimtimi lygintinos nebent su tuo, kas taikoma Šiaurės Korėjai, Iranui ir Venesuelai.
Vokietija sutiko atjungti dalį Rusijos bankų nuo SWIFT sistemos, skubiai skiria kariuomenei 100 mlrd. eurų ir siunčia ginklus Ukrainai. Prieš savaitę tuo nebūtų patikėjęs ir pats kancleris Olafas Scholzas.
ES pirmą kartą istorijoje skirs beveik pusę milijardo eurų letalinei ginkluotei Ukrainai. Atsakas – vieningas; pritaria ir ryšiais su Kremliumi kaltinta Vengrija, ir Rusijai simpatijų neslėpęs Čekijos prezidentas Milošas Zemanas, išvadinęs Putiną „lunatiku“.
Ukraina remiama ne tik ginklais. Atsakas visuotinis, tad apima šimtatūkstantines protestuotojų minias Europos sostinėse, Rusijos pašalinimą iš Eurovizijos, Čempionų lygos finalo perkėlimą iš Sankt Peterburgo ir daugybę kitų žingsnių. Sunku nematyti, kad Rusijai tenka parijo statusas.
Žinoma, nederėtų pasiduoti euforijai. Vakarai gali sau leisti persiorientuoti tik ryžtingos Ukrainos gynybos dėka – ukrainiečiai saugo ne tik savo valstybę, bet ir visą Europą. O juk įspėjimo signalai, kad Putino agresija ir ambicijos auga, garsiai skamba jau daugiau nei dešimtmetį. Sakartvelas, Krymo aneksija, karas Donbase, dezinformacija ir kibernetinės atakos neužkardė kelio neretai nepamatuotai naiviai politikai.
Ir visgi tai, kas vyksta dabar, peržengia net paskutines „raudonąsias linijas“.
Putino sukurta valdžios sistema yra uždara, todėl jos funkcionavimas apipintas nepatvirtinama informacija. Tačiau Kremliaus užsienio politikai galėjo būti taikomi tam tikri principai, pavadintini racionaliu agresyvumu.
Kitaip tariant, Rusija, paneigdama tarptautinės teisės ir kitus principus, visgi, atrodytų, detaliai skaičiuodavo. Agresija prieš Sakartvelą 2008 m.? Kremlius provokavo Sakartvelo prezidentą Michailą Sakaašvilį, siekdamas sukurti pretekstą invazijai. Be to, nebandyta užimti Tbilisio, apsiribojant teritorijomis, kuriose turėtas aiškus pranašumas.
Krymas 2014 metais? Rusija pasinaudojo politiniais neramumais, Kryme turėdama išankstinį pranašumą – didelę karinę bazę. Negana to, apskritai sistemingai neigta, kad panaudota jėga (iš čia ir atsirado vadinamieji „žalieji žmogeliukai“ be skiriamųjų ženklų). Nors vėliau pripažinta, kad tai buvo Rusijos pajėgos, toks įvykių pristatymas leido pasėti abejonę.
Donbasas? Rusija nuosekliai neigė, kad okupuotose teritorijose kada nors buvo jos karinių pajėgų. Kitaip tariant, Kremlius pristatė save kaip konflikto stebėtoją, ne dalyvį.
Šie veiksmai atlikti įvertinant kylančias rizikas ir pasitelkiant dezinformacinę miglą, kuri leisdavo iš esmės kontroliuoti situaciją ir turėti atsitraukimo kelius komplikacijų atveju.
Karui prieš Ukrainą šis aiškinimo modelis netinka. Tiesioginė karinė agresija matoma visam pasauliui; į Kijevą riedantys ir su rimtu pasipriešinimu susiduriantys Rusijos tankai nepalieka terpės abejonėms, kas yra agresorius; savo veiksmams pagrįsti Kremlius net nelabai stengėsi sukurti bent pusėtinai įtikinamą pretekstą.
Visa tai rodo, kad Kremliaus rizikos tolerancijos kartelė buvo staigiai ir dramatiškai pakelta aukštyn. Imtasi veiksmų, kurių Putinas vienas pats negali kontroliuoti. Vadinasi, susiduriant su problemomis, jo atsitraukimo galimybės „išsaugant veidą“ yra ribotos.
Apskritai iki šiol nėra akivaizdu, koks, atmetant lozungus – buvo Putino pirminis ir realistiškai operacionalizuotinas politinis tikslas. Atsakymas nėra aiškus net ir vadovaujantis nuostata, kad Rusija tikėjosi staigios Ukrainos griūties, kažkodėl pamirštant, kad ši šalis turi modernią, pasirengusią, ir nuo Rusijos jau beveik aštuonerius metus besiginančią kariuomenę.
Manant, jog Kijevas Rusijos plane turėjo būti užimtas greitai ir sukurta marionetinė vyriausybė, išlieka daugybė rizikingų dilemų. Kaip ketinta išlaikyti okupacinės valdžios stabilumą? Kaip kontroliuojama milžiniška Ukrainos teritorija? Kokių pajėgų reikėtų visiems sukilimo židiniams malšinti? Kaip tikėtis paprastų ukrainiečių masinio kolaboravimo?
Tokie veiksmai turi ėjimo va bank apraiškų. Atrodo, kad tai prieštarauja Rusijos politinės vertikalės pagrindams, kurie turi istorinį-ideologinį prieskonį, tačiau remiasi pamatuotais pragmatiniais interesais. Išpuolis prieš Ukrainą dramatiškai padidino rizikas ir kaštus, nesukurdamas aiškios naudos perspektyvos. Nenuostabu, kad oligarchai, tokie kaip Olegas Deripaska, jau net ir viešai kritikuoja karo veiksmus.
Nežinia, kas vyksta už uždarų durų. Nežinia, kas sąlygoja Putino veiksmus, kokią informaciją jis gauna, ir kaip tai traktuoja arčiausiai jo esantys elito atstovai. Tačiau rizikos yra reikšmingai išaugusios.