Panašių vietų Trumpo rėmėjų dominuojamose valstijose apstu.
Toks vaizdas prasilenkia su įspūdžiu, kurį galima susidaryti stebint viešąją erdvę. Ten prezidentas susilaukia aršios kritikos, pastarosiomis savaitėmis – dėl masiškai sulaikomų imigrantų, išskiriamų šeimų bei į prieglaudos centrus perkeliamų nepilnamečių vaikų.
Tačiau jo rinkėjams tai, panašu, nėra taip svarbu. Daugelio jų manymu, Trumpas tik tęsi pažadus, kuriuos davė rinkimų kampanijos metu. Gal tai ir neprilygsta „neperžengiamos sienos“ statyboms (tam Trumpas niekaip neišsireikalauja reikalingų milijardų), bet bent jau yra žengiama teisinga linkme. Tad tarp respublikonų – kertinių Trumpo rėmėjų – prezidento imigracijos politiką palaiko 55 proc. apklaustųjų, kritikuoja – vos trečdalis.
JAV visuomenė ir vėl akivaizdžiai suskilo į Trumpo palaikytojus ir oponentus. Ir tai atitinka prezidento siekį stiprinti savo ištikimiausių rėmėjų gretas, kitus paliekant nuošalyje.
Kodėl šį sykį esmine problema tapo imigracija? Problemų šaknys – gilios, tačiau svarbūs pokyčiai įvyko balandžio mėnesį.
Tuomet Trumpo paskirtas JAV Generalinis prokuroras Jeffas Sessionsas paskelbė „nulinės tolerancijos“ politikos pradžią. Jos esmė – visiems, kurie nelegaliai kerta JAV sieną, gresia baudžiamoji atsakomybė, nors anksčiau buvo taikytos švelnesnės sankcijos.
Savo ruožtu tai sukūrė situaciją, kuomet tėvai, pareigūnų sulaikyti kartu su savo vaikais, laukdami teisminio proceso yra nuo jų fiziškai atskiriami – nepilnamečiai negali būti įkalinami.
Žinoma, tai sukėlė gausybę bėdų. Visų pirma, televizijas užplūdo vaizdai su verkiančiais, pasimetusiais, tėvų prašančiais vaikais, kuriems suteiktas tik laikinas prieglobstis. Antra, imigrantų srautai tokie dideli – vien balandžio mėnesį sulaikyta beveik 5,5 tūkst. sieną pažeidžiant teisės aktus kirtusių šeimų, – kad užtikrinti deramas sąlygas visiems nepilnamečiams yra itin sudėtinga.
Trečia, pradėta gausybė naujų baudžiamųjų bylų, tad teismai yra perpildyti. Ketvirta, atskirtos ne tik nelegaliai į šalį patekusiųjų, bet ir prieglobsčio prašančiųjų šeimos. Penkta, prasidėjusios politinės batalijos neleidžia priimti efektyvių ir greitų sprendimų.
Trumpo administracija į kritikos bangą reagavo, kaip įprasta, karingai. Prezidentas prakalbo apie būtinybę griežčiausiomis priemonėmis „atgrasyti“ imigrantus nuo vykimo į JAV. Jei tai nebus daroma, anot jo, į šalį „karavanais“ atvyks „milijonai“ žmonių, o kartu – nusikalstamos grupuotės, narkotikai, smurtas. Siekdamas sustiprinti šios žinios efektyvumą, Trumpas pasakė kalbą emocingame susitikime su amerikiečiais, kurie yra nukentėję nuo imigrantų padarytų nusikaltimų.
Ir visiškai nesvarbu, jog tyrimai patvirtina, kad imigrantai padaro gerokai mažiau nusikaltimų nei gimusieji JAV. Nuošalyje liko ir tai, kad statistiškai nelegaliai kertančiųjų sieną skaičius jau kurį laiką mažėja, o 2017 metais pasiekė žemiausią ribą nuo aštunto dešimtmečio – ir tai anaiptol ne tik Trumpo politikos, bet ir jo pirmtakų, nuo 2004 metų padvigubinusių pasienio tarnybos pareigūnų skaičių, sprendimų rezultatas.
Visgi verkiančių vaikų vaizdai negalėjo nesukrėsti. Juo labiau kad reikšmingą Trumpo elektorato dalį sudaro tradiciniai, krikščioniškąsias vertybes išpažįstantys konservatoriai. Tai sukūrė keistoką situaciją: viena vertus, prezidento administracija kartojo mantrą apie būtinybę užkirsti kelią migrantams į JAV. Kita vertus, negalėjo nepripažinti, jog reikia kažkaip stabdyti vaikų atskyrimo praktiką.
Geriausiai šią dviprasmybę įprasmino ne Trumpas, bet Pirmoji ponia Melania Trump. Ji inicijavo susitikimą su imigrantų šeimomis, žadėdama rasti išeitį ir išsaugoti tėvus su vaikais.
Tai buvo emocinga akimirka, bet ją užgožė kurioziškas epizodas, kuomet kameros užfiksavo jos švarkelį su ryškiu užrašu „I really don't care, do u?“ (angl. „Man iš tikro nerūpi, o tau?“). Trumpo žmonos atstovai suskubo aiškinti, jog frazė ant rūbo nėra niekaip susijusi su politika. Kiek realu, kad modeliu dirbusios ir garderobui didžiulį dėmesį skiriančios Trump apranga tebuvo atsitiktinumas, palikta spręsti patiems amerikiečiams.
Dviprasmiškai imigracijos politiką vertina ir visuomenė. Pavyzdžiui, į klausimą, ar reikia taikyti baudžiamąją atsakomybę nelegaliai sieną kirtusiems asmenims, o jų vaikus atskirti nuo tėvų, negatyviai atsakė beveik 60 proc. apklaustų amerikiečių. Kone analogiškas skaičius nepritarė prieglobsčio prašančių šeimų atskyrimui.
Tačiau 48 proc. pritarė „nulinės tolerancijos“ politikos taikymui, kuri praktiškai ir reiškė abi aukščiau apibrėžtas priemones. Vienintelis skirtumas – klausime nebuvo tiesiogiai minimi vaikai.
Kaip suderinti šiuos skirtingus aspektus? Trumpas rado išeitį ir pasirašė vykdomąjį prezidento įsaką, kuris skelbė vaikų atskyrimo pabaigą, bet kartu „nulinės tolerancijos“ principo išlaikymą. JAV lyderis buvo pastūmėtas šiokio tokio konsensuso link, bet toks nuolankumas neatitiko jo natūralių politinių instinktų.
Neverta stebėtis, kad tuo pačiu prezidentas nesiliovė kalbėjęs, jog jokių nuolaidų nelegalūs imigrantai tikėtis neturėtų. Vargu, ar toks bandymas subalansuoti sunkiai suderinamus dalykus gali būti efektyvus – išsamių teisės aktų veikiausiai reikės palūkėti mažiausiai iki metų pabaigos, jau po Atstovų rūmų ir dalies Senato narių rinkimų.
Tad Trumpas manevruoja, bet esminės strategijos nekeičia. Jei sprendimai skaldo visuomenę, bet yra palankiai vertinami jo paties elektorato – Trumpas nesibaimins būti nemėgstamas daugumos.
Tai ir yra esminė Trumpo politikos strateginė linija, kuri gali atverti kelią į perrinkimą 2020 metais.
Bet kartu JAV politika vis labiau panašėja į trumparegišką, emocijomis persunktą personalijų kovą – ilgalaikis sudėtingų problemų sprendimas paliekamas kažkur nuošalyje.