Linas Kontrimas. Ar laikas kunigams leisti atvirai dalyvauti politikoje?

Kiek apsimetinėsime nepastebintys, kad (bent jau) Lietuvos Katalikų Bažnyčia dalyvauja politikoje? Neketinu piršti atsakymo, tačiau paklauskime: gerai tai ar blogai, o gal jau ir laikas kunigams įsitraukti į šalies politinio proceso konstravimą ir atvirai bei skaidriai pasiimti dalį tokio darbo atsakomybės?

Natūralioje, ne prievartos sąlygomis vykusioje žmonijos istorijoje, pakankamai mažai laikotarpių, kuriuose dvasininkai nebūtų turėję įtakos valdovų, valstybių gyvenimui. Iš keturių Vasario 16-osios Nepriklausomybės Aktą pasirašiusių dvasininkų tik vienas vėliau politikoje aktyviai nebesireiškė (kunigas Alfonsas Petrulis).

Tuo tarpu vyskupas Justinas Staugaitis dalyvavo Pirmajame ir Antrajame Seimuose, buvo vicepirmininku, pirmininku, jis – veiklus krikščionių demokratų partijos narys. Kunigas Vladas Mironas, artimas prezidento Antano Smetonos draugas, remia jį po 1926 m. perversmo, aktyviai imasi politikos: po ne vienų reikšmingų pareigų, 1938–1939 metais tampa Ministru Pirmininku, buvo Tautininkų sąjungos narys.

Prelatas Kazimieras Šaulys į politiką įsitraukė dar 1905 m.: priklausė Krikščionių demokratų partijai, buvo aktyvus Didžiojo Vilniaus Seimo (1905 m.), Lietuvių konferencijos (1917 m.) ir Steigiamojo Seimo (1920–1922 m.) dalyvis, daug nuveikė kuriant šalies Konstituciją. Po 1926 m. perversmo atsisakė politinės veiklos ir užsiėmė dvasine praktika.

Prieškariu Lietuvoje buvo žinomas ir kunigas Mykolas Krupavičius, krikščionių demokratų partijos kūrėjas, ne vienos Vyriausybės žemės ūkio ministras. O kas negirdėjo kunigo Juozo Tumo-Vaižganto, nors ir nedalyvavusio aktyvioje politikoje, bet itin daug nuveikusio lietuvybės stiprinimo reikaluose, vardo? Panašiai Sąjūdžio veikloje visuomenės stiprinimo darbe dalyvavo ir dabar dalyvauja kunigas Robertas Grigas. Su didele pagarba prisimename Alfonsą Svarinską, aštraus ir tiesaus žodžio dvasininką, kurio viešo pasirodymo neretai privengdavo šiaudadūšiai patriotai.

Šiandien stebime paviršinį ir demonstratyvų kunigijos nedalyvavimo politikoje spektaklį. Tereikia vos vienam ar kitam kunigui garsiai pasakyti apie savo politines pažiūras, spektaklio dekoracijos prasiveria, bet tuoj pat kyla nemalonus erzelis: kaip, juk Bažnyčia atskirta nuo valstybės...

Pagalvokime, ar iš principo įmanoma sunkiais ir sudėtingais laikais valstybei atsiskyrinėti nuo kitų visuomenės grupių? O gal reikia ieškoti būdo, kaip susitarti ir nustatytam laikui bei aiškiai aptartomis sąlygomis aktyvūs ir galintys visuomenės nuomones veikti asmenys įsitrauktų į valstybės reikalus?

Nematyti, kad gyvename dvasinio ir moralinio pabirimo laiku – neteisinga ir bailu. Dvasininkų viešas dalyvavimas visų lygių politikos kūrimo darbe būtų viena iš išeičių, kaip tokį pabirimo laiką suvaldyti ir sugrąžinti į pusiausvyrą. Taip, piktų liežuvių nepritrūks, esą patys kunigai prisidirbę, nesibaigia įvairaus atspalvio istorijos, susijusios su kunigų seksualiniu gyvenimu ir t. t. Na ir? Tai labai apibendrintas ir itin emocionalus kaltinimas, labiau – subjektyvi nuomonė, nes faktas gali būti ir toks: procentine prasme kažin, kur daugiau įvairių problemų – kunigijos ar kitų grupių narių gretose?

Jokiu būdu neginu nusikaltimus įstatymui ir moralei darančių asmenų, bet tokia nuostata tinka ir kunigijos, ir kitų žmonių atžvilgiu. O šiuo metu turime didelę problemą: didumos dabartinių politikoje dalyvaujančių žmonių kuriamoje politikoje kokybės ir atsakomybės mažėja, resursų, kurie galėtų pakeisti situaciją – nėra daug.

Kunigai visada matomi, jais seka ir jų klauso dalis visuomenės. Šiandien tas sekimas ir klausymas – pakankamai uždaras, todėl turime visko. Tačiau skaidrumo ir viešumo atmosfera yra įvertintas, bet kažkodėl užmarštin keliamas vaistas visuomenės negandoms gydyti: neįslaptintose socialinėse aplinkose paprastai ima reikštis, o ir turi šansą imti klestėti laisva ir atsakomybės nebijanti asmenybė.

Nudilusia tema apie tai, kad išsilavinę asmenys, stiprūs verslininkai, kitur pasiekimų sulaukę žmonės aplenkia politinę veiklą, nieko nepasieksime.

Tuo tarpu viešas ir neslepiamas kunigų įsitraukimas į politiką, tarkime, dešimčiai metų, duotų itin apčiuopiamos naudos. Pasvarstykime: kunigai visada matomi, jais seka ir jų klauso dalis visuomenės.

Šiandien tas sekimas ir klausymas – pakankamai uždaras, todėl turime visko. Tačiau skaidrumo ir viešumo atmosfera yra įvertintas, bet kažkodėl užmarštin keliamas vaistas visuomenės negandoms gydyti: neįslaptintose socialinėse aplinkose paprastai ima reikštis, o ir turi šansą imti klestėti laisva ir atsakomybės nebijanti asmenybė, asmenybė, kuriai pamatinės, o ne sezoninės ir pakankamai sektantiškos vertybės yra elgesio ir mąstymo alfa ir omega.

Atsakymo piršti nedrįstu, tačiau keldamas klausimą apie aktyvią dvasininkų politinę veiklą, mėginu susivokti ir svarstyti: jei taip atsitiktų, ar labiau išloštume, ar praloštume?