Antras turas yra svarbus, po galutinių rezultatų koalicijos formavimas ir programų derinimas – taip pat svarbus, bet daug svarbesnis klausimas ir išrinktiems, ir ruoštis kitiems rinkimams likusiems politikams yra šis: ką daryti su mūsų politine pilietine disciplina?
Atsikalbinėjimai argumentais, kad kiekvienas yra laisvas apsispręsti dalyvauti rinkimuose ar ne, visiškai šiam laikui netinkamas. Pusės piliečių nedalyvavimas valstybės reikaluose jau seniai badė akis, bet dabartinėmis aplinkybėmis, kai akivaizdžiai keičiasi geopolitinė pasaulio dėlionė, Lietuvai toks piliečių pasyvumas tampa nacionalinio saugumo klausimu.
Ir taip – tai klausimas apie vertybes. Noriu priminti, kad mūsų valstybės praradimai tik iš pirmo žvilgsnio buvo susieti su žemės, duonos, rožinio rytojaus ar dar kitokių materialinių dalykų gundymais. Iš tiesų Lietuvai, jos visuomenei, praradimus sukeldavo vertybių fundamento suskaldymas.
Taip nutiko bajoriškosios LDK laikais, kai valstybė, galima sakyti, buvo padalinta lėbaujant iki kraštutinumo ir veto, o rusiška degtine akis užsipylusiems piliečiams valstybė nebebuvo svarbi, svarbu buvo asmeninis „onoras“.
Taip nutiko prieš Antrą pasaulinį karą, kai pilietinė visuomenė buvo šukuojama pagal lojalumą vadui ir verčiama tyliąja valgytojų minia. Jauna Pirmoji respublika išgyveno šiek tiek daugiau nei dvidešimt metų. Jai nepavyko iki galo sukurti stiprios valstybės, bet dalis žmonių, nepaisant madingo vadiškumo, sugebėjo supilti stiprų vertybinį pamatą, padėjusį drąsiesiems kovoti Karą po karo ir laimėti jį sukuriant Antrąją respubliką devyniasdešimtais.
Šioji skaičiuoja trisdešimt metų. Mūsų laikų valstybėje visuomenė gyvena didelės kaitos metą. Vertybių kaita nėra išimtis. Aš dabar neminėsiu kitų piliečiams svarbių vertybių, imsiu vieną pamatinių: asmeninę atsakomybę už savo šalį.
Tos atsakomybės nepademonstruosi bambėdamas, kad visi politikai – vagys, kad mažai tau valstybė duoda pinigų, kad (o, varge!) sovietmečiu buvo geriau. Atsakomybę pademonstruosi balsuodamas rinkimuose, kontroliuodamas savo išrinktus politikus ir neleisdamas nei sau, nei kaimynui žaisti valstybės išlikimo korta.
Bet pasvarstome. Jei sakome: ten yra mažas raštingumo lygis, tada iš karto dairomės – ar sveika tame krašte švietimo sistema. Jei didelis sergamumas, klausiame, ar sveikatos sistema tvarkoje.
Ką daryti, kai dešimtmečiais mūsų pilietinis aktyvumas balansuoja ant pusės ribos?
Tada klausiu: ar viskas tvarkoje su mūsų politine sistema ir su mūsų politine kultūra?
Todėl šiuose rinkimuose laimėjusiems – o laimės visi, kurie pateks į Seimą, nebūtinai formuosiantys Vyriausybę, iškyla didesnė užduotis: sąžiningai atlikti esamos politinės sistemos auditą ir įvertinus imtis priemonių.
Gal iš tiesų verta permąstyti rinkimų sistemą? Gal verta galvoti apie privalomą balsavimą? Gal dera peržiūrėti iš esmės politinių partijų finansavimo įstatymą? Gal būtų naudinga koreguoti politinių partijų kūrimo ir rinkimų kampanijas varžančius įstatymus? Gal dera klausti, kokią atsakomybę partijos turi prisiimti už jų išlaikymui skiriamus biudžeto pinigus? Kaip atsiskaityti? Kokia politinė valstybės valdymo mandatą gavusių partijų atsakomybė už valstybės institucijų darbo kokybę?
Ypač už ugdančius naująją kartą, pavyzdžiui, švietimo sistemą, arba už jėgos struktūras, be jokių pasekmių (neretai – ir su tyliu politikų pritarimu) sutraiškančius žmonių likimus, pavyzdžiui, už visokias „specialiąsias“ tarnybas. Ir taip toliau...
Negirdėjau, kad rinkimų rezultatus komentuojantys politikai skelbtų pavojaus signalą dėl metų metais besitęsiančio rinkimuose dalyvaujančių skaičiaus mažėjimo. Daugelis tik konstatavo: nustebino, netikėta.
Manęs nestebina. Stebins, jei laimėjusieji į savo veiklų programas neįtrauks itin svarbaus politinės sistemos reformos klausimo. Nes jei metų metais galime kalbėti apie švietimo, sveikatos sistemų reformas, kodėl prie šių temų neprijungus ir politinės sistemos reformą? Gal temos buvimas darbotvarkėje atves prie pokyčių.