Toks įspūdis, kad nesvarbu, kiek politikas bus praleidęs laiko Seime, valstybę valdys ne politinė dauguma, koalicija, bet ekspertai, tarybos, grupės.
Aukščiau paminėti skaičiai yra laikas, kurį kai kurie dabartinės Vyriausybės nariai jau yra valstybės valdyme. Taip ir tik taip – valstybės valdyme, nesvarbu, buvai pozicijoje ar opozicijoje. Mokesčių mokėtojai į tave investavo, kad būtumei pasiruošęs politinei vadybai.
Bet ar mes tokią matome?
Statistikos departamentas nusprendžia, kada prasideda pandemijos bangos, ekspertai nusprendžia, kada ir kokias dėvėti kaukes (kodėl nepaskelbė gamintojų?), jie nuspręs ir daugiau gerų dalykų, bet visa tai – detalės. O kas valdo visumą?
Politikoje nėra kolektyvinės atsakomybės, visada – asmeninė. Nesvarbu, ar tas asmuo – konkretus žmogus, ar asmuo – partija.
Bet ypač pirmojo ir antrojo karantino metu tapo aišku: Lietuvoje jau yra sukurta kolektyvinės atsakomybės forma, kai sprendimai priimami trečiųjų, dažniausiai – jokios atsakomybės neturinčių, vadinasi – niekaip ir nebaudžiamų grupių.
Politikai, vengdami prisiimti asmeninę atsakomybę, remiasi ekspertais. Jei pasiseka – vaizdžiai komentuoja patys, jei nepasiseka – ką darysi, ekspertų komisijos juk nenupeši, tik pakeisi kita...
Valdžioje būti nėra lengva. Bet reikia įvertinti ir tai, kad būti valdžioje Lietuvoje – gerokai paprasčiau, nes mūsų rinkėjai yra kantrūs ir pakantūs, jie linkę suprasti ir padėti, jie neina į gatves tarsi kokie prancūzai.
Bet grįžkime prie vadybos. Jau minėjau, kad Vyriausybėje yra užtektinai daug metų politikoje arba aukštus, atsiprašau – labai aukštus, postus valstybės tarnyboje užėmusių asmenų. Ar galima būtų tikėtis iš jų politinės vadybos?
Štai trys atvejai. Karantino valdymas. Ar mes matėme karantino valdymo planų? Sprendimų variantų? Konkrečioms situacijoms, konkretiems miestams, o ne tik didžiausiems, pritaikytų programų? Koks, kokie protokolai taikomi situacijoms valdyti? Kokie galimi žmonių srautų valdymo planai? Kaip jie skiriasi pagal konkrečiais vietoves?
Tikiu, kad valdžioje esantys žmonės apie tai kalbėjo ir daug diskutavo. Bet kas girdėjo? Ekspertai. Ekspertai, reiškia, tuos gerus ir Lietuvai pritaikytus sprendimus užgesino vienu paprastu mostu: užsidarome.
Antras atvejis. Skiepai. Mes žinome, kad iki liepos mėnesio pradžios turėtų būti paskiepyta 70 proc. piliečių. Puiku, bet kaip skiepų procesas valdomas?
Pirkimas, skiepijimas, švietimas? Vyksta, sutikime, vangiai. Ir tai – fone pranešimų apie Izraelio valstybės valdžios veiklą per pakankamai trumpą laiką spėjus piliečiams sudurti jau po du skiepus.
Trečias atvejis – komunikacija. Aš nelabai susigaudau, kas ir kaip komunikuoja šiuo konkrečiu krizės atveju. Sakote Lietuvoje nėra krizės? Mano galva, karantinas yra daugiau nei krizė, o jei netikite – pakalbinkite šeimas tų smulkių ir smulkiausių verslininkų, kurie metų metais kurtus verslus praranda po didelės ekspertizės nereikalaujančio, jokios asmeninės atsakomybės neturinčio „užsidarom“.
Krizė yra, bet komunikacija krizės sąlygomis – tarsi per gerokai pakaušusių abiturientų vakarėlį: kas kokius nori, tas tokius tostus ir pasakoja, kas kaimynei, kas ąsočiui. O juk jau būta krizės atvejų ir mūsų padangėje ir tuo metu mokėmės pamoką: krizės metu tik vienas žmogus (sakykime, kad valstybėje – tik viena institucija) gali komunikuoti, informuoti, komentuoti.
Suprantu, kad pandemija yra kompleksiškas, daugiasluoksnis reiškinys, bet kas sakė, jog jos metu neturi būti laikomasi informacijos valdymo higienos? Kas turi priversti pakalbėti mėgstančius politikus laikytis žinių skleidimo kultūros? Kas turi sužiūrėti, kad čiauškūs ekspertai, pabirę viešumon, nekurtų savo pandemijos valdymo planų?
Palinkėkime sau ir politikams drąsos imtis politinės vadybos. Bus nepaprasta, bet labai įdomu. Tada ir pamatysime, kas su kokiomis idėjomis valdžion atėjo, o gal tik – į ją pateko.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.