O problema yra gerokai didesnė ir ją, beje, tame pačiame sakinyje A. Valinskas ir įvardijo: mūsų visų toleranciją atvirai Lietuvai nedraugiškiems veikėjams. Gal net ne tolerancija, bet toks visiškai ištižęs abejingumas tam, kas vyksta jau ne nuomonių srityje – nuomones mes priimame visokias, bet atvirai politinėje praktikoje.
Niekaip nepritardamas A. Valinsko išsireiškimui, vis dėlto siūlau nepasiduoti emocijoms, galinčioms virsti stipria apsikvailinimo banga ir eilinį sykį nuvesti žvilgsnius ir nuomones nuo pagrindinės temos.
V. Tomaševskis koloradinę juostelę įsisegė ne vakar. Kodėl jis ir dalis jo partiečių tai darė arba tai toleravo? Todėl, kad buvo ir yra akivaizdu: niekas jų nė nedrįs sustabdyti. Nes ant kortos – Lietuvos ir Lenkijos santykiai.
Dabar paklauskime savęs: kaip čia atsitiko, kad vienos partijos reikalai staiga tapo dvišalių valstybinių santykių tema?
Vienas dalykas – istorinėmis aplinkybėmis gudriai manipuliavo pats V. Tomaševskis. Bet dar labiau jam padėjo tai, kad praktiškai jokia kita stipri, didelė Lietuvos partija Rytų Lietuvos nematė savo veiklos akiratyje.
Toks tylus susitarimas: jūs nelendate čia, mes nelendame ten. Bet V. Tomaševskis įlindo Klaipėdon ir, spėjant iš apsukų, nė neketina sustoti.
Greičiausiai jokio susitarimo dėl politinių įtakų nėra ir nebuvo. Todėl klausimas išlieka toks: kada aktyviai probleminiuose šalies regionuose pradės veikti didžiosios partijos?
Kada jos paketurgubins savo pastangas Vilniaus krašte, Visagine, Klaipėdoje ir kitur, kur gali būti tyčia ar netyčia žaidžiama tautinių partijų kortomis?
Gal verta kalbėti ne tik apie moterų kvotas partijose, bet ir apie Lietuvos tautų dalyvavimo partinėje veikloje kvotas?
Gal geriau šalies partijos, o ne užsienio organizacijos testuotų mūsų žmonių pilietinį nusiteikimą?
Tai būtų rimtas darbas ir iššūkis partijoms, kurios dabar mėgaujasi biudžeto dotacijomis ir už jas niekaip neatsiskaito. Tai būtų ir prasmingas darbas, galintis pakeisti narcizišką kai kurių partijų lyderių darbo kryptį nuo savęs kitų link. Gal, beje, šitaip rimta veikla būtų galima atskiesti politine rinkodara perpildytus partijų veiklų planus.
Jei partijos atvertų duris Lietuvos tautoms, duotų jų žmonėms šansą sukurti alternatyvą kolorado juostelių politikai, mes jau kituose savivaldybių rinkimuose matytumėme kitokį vaizdą, o ką jau kalbėti apie Seimo rinkimus po ketverių metų.
Štai nuo kokios problemos nusukame akis, jei tik pasiduodame pagundai skalpuoti A. Valinską už jo liežuvį. Jis aštriai pakalba ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Jis pats ir pasiaiškins.
A, dar apie klausimą mano replikos pavadinime. Reikia jį paaiškinti, nes dabarties skaitytojai gali vėl visokių velniavų prisigalvoti. Klausimas – dėmesiui patraukti. Ką daryti – paaiškinau (partijoms keleriopai sustiprinti veiklas lenkiškai kalbančiuose regionuose), nuogąstavimas apie kvailumą – dviprasmiškas pasakymas, nerimas, kad mes metų metus pasiduodame kvailinimui ir užuot svarstę gal ir nepatogia forma išsakytą problemą, taip ir liekame plūduriuoti temos paviršiuje.