Luisas augo kovos lauku vadinamame gete, maisto ieškojo rausdamasis šiukšlynuose. Labai sėkminga diena būdavo, kai gaudavo pardavinėti laikraščius.
Kopti į pasaulio džiazo viršūnę būsimoji legenda pradėjo grodama Naujojo Orleano raudonųjų žibintų kvartale ir kruiziniuose laivuose. 1918 metais jis pakeitė į Čikagą po muštynių ir įkalinimo išvykusį didžiausią tuo metų savo autoritetą iš Kreolų džiazo grupės (Creole Jazz band) Oliverį Kingą (Oliver King).
Jo šlovė augo sparčiai ir lėmė, kad Luisas Armstrongas tapo pirmuoju afroamerikiečiu džiazo atlikėju, dalyvavusiu tiesioginėje radijo transliacijoje, pirmuoju juodaodžiu, pasirašiusiu kontraktą su įrašų studija, gavusiu teisę apsigyventi baltųjų viešbučiuose.
Luiso Armstrongo šlovė neblėsta iki šiol.
Nežinia ar ji tokia būtų ir audrintų muzikos mylėtojų širdis visame pasaulyje, jei septynerių metų Luiso į savo šeimą nebūtų priėmę litvakais vadinami emigrantai iš Lietuvos Karnovskiai.
Litvakai, emigrantai, Karnovskiai... Tai viskas, ką apie legendą sukūrusius Luiso Armstrongo globėjus žinojome iki šiol Lietuvoje. Tačiau po neilgų ieškojimų, su Luiso Armstrongo namo-muziejaus kolekcijos tyrimų direktoriaus Riki Rikardi (Ricky Riccardi) pagalba pavyko rasti Naujajame Orleane iki šiol gyvenantį Džeikobą Karno (Jacob Karno), kuris yra ir savo giminės metraštininkas, po kruopelę renkantis ne tik amerikietišką šeimos istorijos dalį, bet ir kaupiantis žinias apie protėvių gyvenimą Lietuvoje.
Anot jo, archyvuose jis rado dokumentų iš tų laikų, kai jo protėviai dar neturėjo pavardės. 1765 metų gyventojų surašyme vienas jų minimas kaip „Karnavės smuklininkas Jankelis“.
Karnavė – mažytis kaimelis ant dešiniojo Nemuno kranto priešais Kačerginę, šalia Netonių.
D. Karno sako nežinantis, ar jo protėvis gyveno Karnavėje smuklėje, ar buvo jos nuomininkas, ar tik dirbo joje. Bet 1816 metų gyventojų surašyme, kai caro valdžia pareikalavo, kad žydai turėtų ir pavardes, Vilkijoje gyvenę smuklininko Jankelio palikuonys pagal Karnavės pavadinimą tapo Karnovskiais.
Toks kaimelis su vienu gyventoju Lietuvos administraciniame registre prieš penkiolika metų dar buvo minimas. Kai jo neliks, o gal jau neliko, jį primins pavadinimą jam davęs upelis, gatvių Netoniuose ir Raudondvaryje vardai bei Karnovskių ir Luiso Armstrongo pavardės.
Būsimas Luiso Armstrongo legendos pradininkas Leiba Karnovskis (Ziskind-Leib Karnovsky (Karnofsky)) gimė Vilkijoje 1864 metų rugpjūčio 13 dieną. Jo žmonos, savo senelės Tilės Kaufman-Karnovsky (Ester Tillie (Toby) Kaufman) įrašo apie gimimą D. Karno neturi, tačiau įsitikinęs, jog ir ji gimusi Vilkijoje, nes tokią nuorodą rado 1889 metų spalio 21 dieną Niujorke išduotame senelių sutuoktuvių liudijime.
Jaunavedžiams Niujorko Forsaitų gatvės 21-ame name gimė šeši vaikai, o po 1900 metų, kai šeima persikėlė į Naująjį Orleaną – dar keturi.
Luisu vietoje Leibos pasivadinęs Karnovskis vertėsi rinkdamas šiukšles, jas rūšiuodamas ir perparduodamas. Žinoma, jam talkino paaugę vaikai.
Matyt, todėl ir susikirto jų ir po atliekas besiraususio Luiso Armstrongo keliai. Iš konkurentų jie tapo partneriais, o santykiai buvo globėjų ir globotinio.
Karnovskiai parsivedė jį namo, maitino, davė darbo: kartu su Morisu ir Aleku jis rinko šiukšles, butelius, skardines, krovė anglį iš vagonų, pardavinėjo ją ir baltiesiems, ir juodaodžiams. Tokia verslo praktika duodavo ir naudos, nes ir vienų, ir kitų kvartaluose jie buvo savi.
Žydiška tradicija puoselėti vaikų gabumus lėmė, kad Karnovskiai globotiniui davė pinigų nusipirkti pirmą instrumentą – kornetą.
Žinoma, ne viskas klojosi kaip sviestu patepta. Devynerių metų Luisas už chuliganizmą pakliuvo į pataisos namus, o šešiolikos nukniaukė Karnovskio pistoletą norėdamas, kaip įprasta Naujajame Orleane iki šiol, pašaudyti į dangų per Naujųjų Metų sutikimą. „Krentančios kulkos irgi žudo“, – šią tradiciją ir Luiso Armstrongo pusantrų metų kalėjime primena ir šiandien Naujajame Orleane kabantys plakatai.
Dėl tokios išdaigos Luisas ir Tilė Karnovskiai bei jų vaikai nenusisuko nuo savo globotinio. Netgi priešingai: visokeriopai jį skatino net sėdintį kalėjime, kuriame jis turėjo galimybę mokytis groti trimitu. Dainuoti Luisas Armstrongas pradėjo irgi Karnovskių padrąsintas.
1922 metais Luisas Armstrongas išvažiavo į Čikagą, kurioje tęsė savo pergalingą kelionę į džiazo Olimpą, bet šilti santykiai su Karnovskiais liko. Vienas iš Luiso Armstrongo gyvenimo ir kūrybos tyrinėtojų Semas Seifmanas rašė apie 1949 metais buvusį netikėtą Luiso Armstrongo ir jo „partnerio“ rinkti šiukšles, pardavinėti anglį Mejerio Karnovskio susitikimą Naujajame Orleane.
Mejeris su sūnumi Merionu stovėjo prie savo parduotuvės, stebėjo Zulu paradą – kasmetinę Afrikos–Amerikos eiseną. Juos pamatęs, Luisas Armstrongas nušoko nuo parado karaliaus pakylos ir puolė sveikintis su savo įbroliu. Eisenos dalyviai reikalavo tuojau pat grįžti į vietą, tačiau Luisas Armstrongas tik numojo ranka ir, sakydamas „Be manęs jie vis tiek nepajudės“, nuėjo su Mejeriu išgerti alaus.
Tuo metu, prisimindamas Holokausto aukas ir solidarizuodamasis su žydais, jis nešiojo ir iki gyvenimo galo nenusiėmė grandinėlės su Dovydo žvaigžde. Prie jo namų durų staktos buvo prikalta mezuza – dėžutė su žydų tikėjimą Dievu patvirtinančiu tekstu pergamento ritinėlyje, jis laisvai kalbėjo jidiš, mėgo macą, kūryboje naudojo žydišką tematiką ir muziką.
Pasakojama, kad koncerto Maskvoje organizatoriai paprašė jo iš repertuaro išbraukti dainas su žydus menančiomis melodijomis ir tekstais, nes, anot jų, Tarybų Sąjungoje žydų mažai.
– O juodaodžių daug? – paklausė Luisas Armstrongas.
Kaip rašo S. Seifmanas, lemiamą įtaką jo gyvenime turėjusius santykius su Karnovskiais Luisas Armstrongas priėmė kaip žydų tautinį bruožą ir sakė: „Aš visą gyvenimą juos mylėsiu“.
Matyt, Karnovskių pavyzdys ir vienija, ir auklėja, ir ugdo. JAV veikia Karnovskio vardo projektas, kuriame dalyvauti gali kiekvienas, Luiso Karnovskio pavyzdžiu, bet kokiu būdu remiantis norinčius, tačiau galimybės muzikuoti neturinčius vaikus.
Luiso Armstrongo ir Karnovskių iš Vilkijos santykių istorija – ne vienintelė priežastis vilkijiečiams didžiuotis savo žemiečiais. Miestelio istorijoje turėtų atsirasti vietos ir Luiso bei Tilės sūnui – vienam žinomiausių onkologų Dovydui Karnovskiui (David A. Karnofsky), kurio vardu pavadintas garbingiausias Amerikos klinikinės onkologijos asociacijos (AKOS) kasmetinis apdovanojimas už pasiekimus vėžio gydyme.
Gydytojai visame pasaulyje naudoja jo sukurtą ir jo vardu vadinamą ligonio vertinimo skalę, o pats jis AKOS pristatyme vadinamas „nepaprastą indėlį į vėžio tyrimus, diagnozę ir gydymą“ įnešusiu mokslininku. Vienas iš didžiausių jo nuopelnų yra chemoterapijos taikymas gydymui ir jos tyrinėjimai. Jo draugai ir bendradarbiai sako, kad mirtinu plaučiu vėžiu jis susirgo kurdamas chemoterapijai skirtus naujus vaistus.
