Kai pasaulį ištiko pastaroji pandemija, o mokslas ėmė kalbėti apie bandos imunitetą, testavimus ir vakcinas, buvusių klasės draugų veidų nemačiau. Tačiau galėjau nesunkiai nuspėti jų reakcijas, mintis, bet svarbiausia – jausmus. Po kurio laiko prasidėjo visi tie pasipriešinimo judėjimai, dalijimaisi įspėjimais, tarpusavio paramos grupės. Žmonės ieškojo bendraminčių, kad pasijustų saugesni. Juos visus vienijo kelios bendros savybės, apie kurias daugelis nė neįtarė. Ir tai nebuvo politinės pažiūros ar socialinė padėtis. Kai kas gerokai senesnio ir sudėtingesnio.
Turiu pažįstamų žmonių, kategoriškai kalbančių apie Pasaulio sveikatos organizaciją, karantino priemones, skiepus ir galimybių pasus. Kelios jaunos moterys sakė jokiu būdu nepasiduosiančios spaudimui, nes nori dar turėti vaikų. Keli skirtingo amžiaus vyrai aiškino, kad tuose medicinos preparatuose yra įmagnetintų dalelių, o vienas net rodė savo telefonu nufilmuotą vaizdą, kaip jo draugui po skiepo ant kaktos prilipo šaukštas.
Asmeniškai neteko girdėti teiginių, kad su vakcina įšvirkščiamos ir mikroschemos, tačiau ši tema – plačiai paplitusi tarp skiepų priešininkų ir jau kurį laiką priimama kaip nediskutuotina aksioma. Ką jau ten mokslininkų paaiškinimai apie mikroschemas, kurios dar nėra tokios mažos, kad prasmuktų per adatą, kad joms dar reikėtų maitinimo šaltinio ir signalo transliacijos įrangos. Ir kad idėja apie masinę kontrolę yra absurdiška jau vien dėl to, jog šiuolaikinės technologijos net teoriškai neturi galimybių išrūšiuoti ir suskirstyti tokio kiekio informacijos apie milijardus planetos gyventojų, kurių kūnų temperatūra ir kiti fiziologiniai parametrai kažkodėl turėtų dominti slapto pasaulinio suokalbio sumanytojus.
Išblyškę moksleiviai prie skiepų kabineto sovietų okupuotoje Lietuvoje. Įsiaudrinę XXI amžiaus vakcinacijos priešininkai laisvoje šalyje. Visiškai nieko bendra tarpusavyje neturintys reginiai. Man iš pradžių irgi taip atrodė. O paskui detalė po detalės, faktas po fakto, viskas ėmė dėliotis į vieną logišką paveikslą. Juk tai – to paties seno psichologinio reiškinio epizodai. Tas pats liguisto nerimo simptomas, dėl kurio kaltinti politines pažiūras, išsilavinimą ir kitas aplinkybes būtų neatsakinga. Ir netgi pavojinga, nes iki galo nesuvokiant tokios nuostatos priežasčių, sunku planuoti veiksmus ir tikėtis adekvačių rezultatų.
Mokslininkams vis garsiau kalbant apie tai, kad šis virusas su mumis liks visiems laikams ir įspėjant, kad 70 proc. imunitetą turinčių individų gali nebepakakti visuomenės sveikatai apsaugoti, imta spėlioti, kad gal reikėtų 90 ar net 95 proc. imunizacijos. Utopija ir absurdas. Net ir 80 proc. teoriškai būtų įmanoma tik daliai populiacijos persirgus, bet jokiu būdu ne masinės vakcinacijos dėka. Nebent būtų ryžtasi kraštutinėms drastiškoms priemonėms. Pavyzdžiui, prievartinio skiepijimo. Tačiau tai niekaip nedera su krikščioniškos demokratijos kertinėmis vertybėmis.
Grupę, kolektyvą, visuomenę, valstybę sudaro skirtingi individai. Kartais jų skirtumai tokie specifiniai, kad yra sunkiai suvokiami kitiems. Pavyzdžiui, tripanofobija – daugeliui apskritai negirdėta sąvoka, dviejų graikiškų terminų trypano (dūris) ir phobos (baimė) junginys. Jos kamuojami žmonės jaučia neracionalią, bet labai stiprią baimę adatoms, o kartais – ir kraujui. Sociologų apskaičiavimais, įvairaus stiprumo tripanofobijos poveikį jaučia iki 25 proc. populiacijos. Ir tai nėra kaip nors susiję su Covid-19 pandemija. Dūrių labiau nei ligų bijančiųjų buvo ir anksčiau.
Sveikas ir racionalus industrinės valstybės pilietis per gyvenimą vidutiniškai gauna 165 dūrius. Kartais kažką įšvirkščia, kartais atvirkščiai – siurbia kraują. Sergantieji diabetu ar turintys kitų ligų tokių bakstelėjimų sulaukia nepalyginamai daugiau. Tarp jų neabejotinai pasitaiko ir kenčiančių nuo tripanofobijos.
Medikai šios iracionalios baimės priežastis aiškina įvairiai: vaikystės traumos, susijusios su netinkamai atliktomis procedūromis, genais iš kartos į kartą perduodama panika invazijoms į kūną. Švirkštas nuo mažų dienų būna suvokiamas kaip grėsmė, bausmė, tai, ko visais būdais reikia vengti. Prie šių, atrodytų, visai keistų motyvų, prieš kelis dešimtmečius prisidėjo ir visiškai logiški. Žmogaus imunodeficitas. AIDS. Užkrėsti švirkštai. Įžymybių mirtys. Tos žinios žmonijos sąmonėje paliko ryškų įspėjamąjį signalą: adatoje gali slypėti mirtis.
Medikai jau seniai žino būdų, kaip padėti tokiems žmonėms. Kai kurie jų – labai paprasti. Adatai artėjant prie odos negalvoti apie neišvengiamą dūrį ir laukiantį pojūtį. Sutelkti dėmesį į kabineto detalę, objektą už lango. Ramiai kvėpuoti. Gal net imti kosėti, kad smegenys tuo metu susitelktų į kitą kūne vykstantį procesą. Žinoma, yra ir kitų profesionalios pagalbos metodų.
Tačiau grįžkime prie baimių ištakų, nes viskas yra sudėtingiau, nei mūsų pastarojo pusantro šimto metų medicinos bei ligų istorija. Yra dar vienas graikiškos kilmės terminas – aichmofobija. Ši kur kas aiškiau suvokiama ir daug plačiau paplitusi aštrių daiktų baimė žmoniją lydi nuo gerokai senesnių laikų. Epochų, kai kūnų nesaugojo antibiotikai, antiseptikai ir kiti mokslo išradimai, įveikę ligas bei sukėlę planetoje demografinį sprogimą.
Tai net ne baimė, bet empirinėmis žiniomis pagrįstas atsargumas vengiant odos pažeidimų. Bet kokia aštri šaka, iltis ar dantis sukelia ne tik skausmą, bet padaro dar kažką. Žaizda negyja, plečiasi, raumenys serga, pūva, žmogus miršta. Todėl reikia saugotis to, kas gali įdurti. Ir nužudyti. Kai tokia visiems akivaizdi tiesa galioja milijonus metų, ji įrašoma į genų grandines ir perduodama kitoms kartoms. Išlieka tie, kurie atsimena ne tik senolių patarimus, bet ir turi atitinkamus DNR įrašus. Tokius Akmens amžiaus galimybių pasus. Mūsų mokslo ir pažangos epocha, palyginus su šita fundamentalia genetine informacija, tik kibirkšties blyksnis tamsoje. Kai tai suvoki, lengviau suprasti ir vadinamųjų antivakserių kilmę.
Skiepų bijantis ir vengiantis ketvirtadalis nėra vienalytė beveidė masė. Vieni išties kenčia nuo galingų fobijų ir instinktyviai ieško paaiškinimų savo veiksmams ar neveikimui pateisinti. Kiti skuba juos aprūpinti inventoriumi, kuris kažkiek nuramina sielą ir padeda pasijusti grupės dalimi. O juk grupėje būti – saugiau, priešintis – lengviau.
Ten yra ir kitų. Gali būti – net pasiskiepijusių, bet apie tai nekalbančių. Jų nekamuoja graikiškomis sąvokomis apibrėžtos adatų baimės. Tai – kitų demonų kamuojami individai. Jiems reikia valdžios. Žinoma, ir pinigų. O paklydusios bandos ganymas visuomet žada ir viena, ir kita. Tai, kad pakeliui galbūt pražus daugybė bendražygių – savaime suprantama. Juk kova reikalauja aukų.
Mano klasėje buvo toks nedidelio ūgio, bet kovingo būdo berniukas. Vienas tų blykštančiųjų medicinos seselės akivaizdoje. Penktoje ar šeštoje klasėje jis suprato, kad to pakęsti nebeįmanoma ir pradėjo tylią rezistenciją. Bėgdavo iš pamokų kažkaip sužinojęs, kad tą dieną kvies pas odontologą. Nutaikęs progą iš kabineto vogdavo moksleivių medicinos bylas. Porą sykių netgi sugebėjo įtikinti grupę skiepyti vedamų vaikų bėgti kartu su juo į miškelį. Vargšas vaikas. Dvejetai iš drausmės, auklėtojos grūmojimai, direktoriaus pyktis.
Šiuolaikiniai ativakserių dirigentai kažkuo primena tą maištaujantį šeštoką. Tačiau yra vienas esminis skirtumas. Anuomet kasdien nepranešdavo apie viruso nužudytus žmones. Baimes galima nuraminti. Mirusiųjų negrąžinsi.