Dabar jau žinome. „Ryanair“ skrydis 4978 gegužės 23-ąją tebuvo niūri įžanga į tai, ką Maskva ir Minskas buvo suplanavę civilizuotam pasauliui. Šie metai buvo tokie tiršti dramatiškų įvykių, kad jų su kaupu pakaktų penkeriems, o gal – ir dešimtmečiui. Tiesą sakant, viskas prasidėjo anksčiau, tačiau tą 2021 metų gegužės sekmadienį mums pirmą kartą buvo praskleista uždanga. Įžvalgesnieji jau tada suprato, kad pasaulis žengia į naują geopolitinės raidos etapą, kuris atneš sukrėtimų ir permainų. Jis tęsiasi iki šiol.
Iš lėktuvo Minske tądien ištrauktas agentūros „Nexta“ Romanas Protasevičius ir Vilniuje studijuojanti Sofija Sapega atsidūrė KGB tardymo izoliatoriuje, o pasaulis pašiurpo supratęs, kad V. Putino nusikaltimų bendrininkas subrendo labai pavojingiems žygiams. Iki tol daužęs, kankinęs ir žudęs savo žmones, A. Lukašenka staiga tapo tarptautine grėsme. Virš Baltarusijos skraidyti nesaugu. Kovai su režimo priešais tinka visos priemonės – net tokios drastiškos, kaip tuo metu atrodė daugeliui Vakaruose.
Niekas nežino, ką jie pasakė ir ką padarė R. Protasevičiui. Tačiau dabar jis – ištikimas režimo propagandos sraigtelis, iki šleikštumo giriantis A. Lukašenką. Išsižadėjęs ne tik kovos prieš režimą, bet ir S. Sapegos. Beveik tuo pačiu metu, kai jos buvęs sužadėtinis pranešė apie savo vestuves su kita moterimi ir naują gyvenimo etapą, Sofija buvo nuteista 6 metams kalėjimo.
Veiksmą su lėktuvu lydėjo atoveiksmis. Smerkiantys Minską pareiškimai, Baltarusijos avialinijų laidotuvės ir kitos sankcijos. Tačiau vasarą prasidėjo tai, ką Minskas ir Maskva buvo suplanavę jau anksčiau – žaismingas apšilimas prieš invaziją į Ukrainą. Lietuva gavo tokią nelegalių imigrantų dozę, kokios nebuvo regėjusi nuo nepriklausomybės pradžios. Paskui atėjo latvių ir lenkų eilė, tačiau vėlgi – po pirminio šoko ir sutrikimo imtasi racionalių atsakomųjų veiksmų.
Dabar smagu skaityti tuos įvykius lydėjusius kai kurių Lietuvos politikų šūkavimus apie esą netikusią VR ministrę, kurią reikia vyti lauk. Tarytum tai būtų kažkaip išgelbėję šalį nuo hibridinio karo atakų. Paskui – pasistumdymai prie mikrofono giriantis, kas daugiau nuveikė suvaldant krizę. Tie ramūs taikos meto įvykiai, kurie tada atrodė tokie dramatiški ir grėsmingi.
Dabar jau žinome – tai buvo tik tarpinė stotelė nenumaldomai judant prie vis rimtesnių ir baisesnių epizodų. Lietuva susitvarkė. Nelegalų čia nebebus. Tvora toliau statoma. Valstybės siena saugoma taip, kaip dar niekada iki šiol – o tai bloga žinia ne tik hibridinio karo ordoms, bet ir kontrabandos gaujoms, kurių niekada netrūko pasienio rajonuose.
Kremlius rudenį vėl ėmė telkti karines pajėgas aplink Ukrainą. Nelegalų kampanijos įkvėptas A. Lukašenka nekantriai trynė rankas ir laukė trupinių nuo pono stalo. Už agresiją prieš Baltijos šalis ir Lenkiją sankcijomis į dantis skaudžiai gavęs diktatorius laukė karo. Tikro karo. Gali būti, kad V. Putinas nesiteikė su juo pasidalinti tos beprotiškos aferos apimtimis. Akivaizdu tai, kad įsiveržimui savo teritoriją, logistiką ir infrastruktūrą suteikęs tarakonas tikėjosi žaibiško įsiveržimo ir parado Kijeve.
Silpna, nepatyrusi ir sovietiniais reliktais ginkluota Baltarusijos armija visą laiką kėlė labiau teorinį nei realų pavojų Ukrainai. Tačiau į karą taip ir nepasiryžęs įsitraukti A. Lukašenka – išsitepęs Ukrainos aukų krauju. Jo oro uostai, geležinkeliai, aikštelės rusų raketoms – visa tai suteikta apgalvotai ir dosniai. Kaip kad būtų paruošta rusų puolimo prieš Lietuvą atveju.
Dabar jis jau gailisi. Puikiai supranta susimovęs ir ieško patogaus plyšio pasislėpti. Matote, jis nežinojęs Maskvos planų ir apskritai manąs, kad „karinė operacija“ gerokai užsitęsė. Jis, supraskite, visuomet buvęs už taiką visame pasaulyje ir tautų draugystę. Juk tai Minske kadaise ukrainiečiai pasirašę susitarimus dėl paliaubų Donecke ir Luganske. Juk tai Baltarusijos miškuose įvyko taikos derybomis pavadinti Kijevo ir Maskvos atstovų susitikimai.
Tačiau šį kartą jam išsisukti nepavyks. Per rimtas žaidimas. Per dideli statymai. O mes galėsime stebėti šio nešvarių žaidimų veterano, ko gero, jau paskutinį pasirodymą. Grimas seniai išblukęs, perukas pragertas, tačiau spektaklis dar tęsiasi. Karingą retoriką pakeitė saldūs tekstai. Chameleonas vėl gręžiasi į Vakarų publiką, kurios šitaip nekenčia ir kurios jam vėl reikia. Stebina tik įžūlumas tikintis, kad visi yra akli ir nematė jo godžių akučių rėžiant kalbas prie Ukrainos žemėlapio su raudonomis orkų atakų strėlėmis.
Kuo smagiau ukrainiečiai tvatins orkus Donbase, tuo taikingesnis bus ūsuoto taikos balandžio burkavimas. Bus ir dosnių gestų. Vienas tokių keistesnių – Minsko vilionės lietuviams į Baltarusiją atvykti be vizos. Su šia egzotiška pramoga susijusius pavojus jau įvardijo ir Lietuvos VSD, ir Baltarusijos opozicijos lyderės štabas Vilniuje. Tai – prastai užmaskuotas kvietimas sudalyvauti Minsko propagandos žaidimuose ir susipažinti su tos šalies agentų verbuotojais. Todėl šiuo kvietimu pasinaudos tik naudingi idiotai ir Kremliaus užsakymų netekę įtakos agentai.
Baltarusių URM išsiuntinėjo laiškus daugeliui Europos sostinių. Juose raginama atšaukti ekonomines sankcijas. Esą Minskas nėra tiesioginis karo Ukrainoje dalyvis ir niekam niekada nekėlė grėsmės. Reto įžūlumo ir naivumo korespondencija. Bet kas jiems belieka, kai liepto galas nenumaldomai artėja?
Tūkstančius opozicijos atstovų nužudęs ir įkalinęs režimas keliaus į dugną netrukus po to, kai nuskęs didysis rusų karo laivas – kartu su pamišusiu kapitonu ir raudonomis žvaigždėmis bokštuose.
Tai ką tikisi apgauti A.Lukašenka, kuris faktiškai nevaldo šalies, paverstos rusų karo mašinos stovėjimo aikštele? Juk diktatorius iš esmės neturi ką pasiūlyti Vakarams – išskyrus tuščias kalbas. Net Rusija ir Ukraina taikos derybas (kol tai dar norėjo daryti) iš Baltarusijos perkėlė į Stambulą. Ši šalis jau nebėra svarbus Rusijos energijos išteklių tranzito prasme, nes sparčiai ES mažina energetinę priklausomybę nuo Maskvos. Sankcijos baltarusiškoms žaliavoms, trąšoms, medienai jau paskatino susirasti alternatyvių tiekėjų. Tai tampa miškinga teritorija, kurią Europai ir pasauliui apskritai bus lengva pamiršti. Iki tų laikų, ji neišspręs svarbiausios savo problemos. Tos, kuri su ūsais. Tikėkimės, ji tai padarys jau greitai.
A. Lukašenka yra atsidūręs net gilesniame kampe, nei kitas „didis karvedys“ V. Putinas. Šitas bent jau gali prieš miegą susijaudinti žaisdamas raudonuoju branduoliniu mygtuku. Senasis tarakonas net tokio -žaislo neturi. O ir flirtuoti su Europa pavojinga – gali užrūstinti savo pailsusį, bet dar pavojingą valdovą.
Todėl jam belieka tik dvi išeitys. Pirmoji – galutinai perduoti valstybę Kremliui. Antroji – ramiai laukti, kol atsibudusi tauta pagaliau išmėš iš prismirdusio sosto išvaduodama nuo visų intrigų, dilemų ir nerimo. Tuo pačiu tikintis, kad paskutinis gyvenimo ritualas nebus toks skausmingas, kokio sulaukė S. Husseinui, M. Gaddhafi ir kiti liūdno likimo broliai.
