Liudas Dapkus. Apie suverenus ir kitus vijoklius

Kai vyras ir moteris atsiima iš jų paimtus (priteistus, pagrobtus, nusavintus) vaikus, pirminė žmogiška reakcija turėtų būti simpatija ir užuojauta. Mes – socialiniai padarai, šeimą vis dar laikome pagrindu, laikančiu visuomenės statinį. Beveidė sistema – nuo „Matricos“ agento Smito iki kuklios socialinės darbuotojos – visuomet už šito svarbiausio rato ribos. Juk niekas vaikui nepakeis mamos lopšinių ar tėčio vyriškumo pamokų. Sistema – tai nelaisvės, apribojimų, suvaržymų ir taisyklių rinkinys, kuriam iššūkį mesti drįsta tik patys drąsiausieji, ar ne? Viskas teisingai, tik atvirkščiai.

Apie suverenus išgirdau gerokai anksčiau, nei Vilčinskai su vadinamojo Celofano pagalba išsivežė tris savo atžalas nežinoma kryptimi. Sistemai tik žiopčiojant ir svarstant, kaip reikėtų į tai reaguoti. Ši istorija išties gali sudaryti klaidingą įspūdį ir nusitempti naivias sielas žemyn triušio urvu – ypač todėl, kad daugybė žmonių nesupranta šio reiškinio pasaulinio konteksto. Ir priežastinių ryšių.

Kalifornijos kelyje Nr. 1, vingiuojančiajame palei Ramiojo vandenyno pakrantę tarp San Fransisko ir Los Andželo, yra daugybė įspūdingų statinių, tačiau niekas neprilygsta XX a. pradžios magnato George‘o Hearsto piliai. Tai – neskoningas paminklas galiai, įtakai ir pasakiškiems ištekliams. Vos už keliolikos kilometrų nuo to eklektiško griozdo dunkso jo antipodas. Keistas kelių aukštų medinis namas: iš šiukšlių, statybinių atliekų ir keistų meno kūrinių. Jį surentė vyras, save laikantis suverenu. Nežinau, ar jis dar gyvas, tačiau prieš pandemiją dar vedžiodavo ten turistus pasakodamas apie pūvantį kapitalizmą, Vietnamo karą ir tikrąją laisvo žmogaus prigimtį. Visgi ne už dyką – imdavo po 5 sisteminius dolerius už pramogą.

Och, tie mūsų laikų kovotojai su visur esančia nekenčiama sistema. Geriantys vandenį iš sistemos čiaupo, kuriantys savo versliukų interneto svetaines ir iš esmės gyvuojantys panašiai, kaip kiti „sistemos vergai“, tik išdidžiai užsivožę teisuolio skrybėlę su tuštybės plunksna. Kadaise šitą riboto santykio su vartotojiška visuomene ir valstybe modelį išbandęs anarchistas Henry‘is Davidas Thoreau viską gražiai išdėstė knygoje „Voldenas, arba gyvenimas miške“. Tačiau tai buvo tikras atsiskyrėlis. Jis iš tiesų gyveno girioje prie tvenkinio ir nuoširdžiai mėgino apsieiti su tuo, ką pats sumedžiodavo ar užsiaugindavo. Tiesa, po penkerių socialinio eksperimento metų H. D. Toreau grįžo į miestą ir iki mirties naudojosi visais civilizacijos patogumais. Dar viena aplinkybė – jis miške gyveno vienas. Be vaikų.

Apie laisvę nuo sistemos, sveiką gyvenimą ir tikrojo Dievo paieškas sekėjams vėliau suokė ir išties talentingi oratoriai, ir visokie smulkesnio kalibro sukčiai. Vienas sėkmingiausių demagogų buvo teksasietis Davidas Koreshas, kuris ne tik sugebėjo suburti šimtus „išsilaisvinimo“ siekiančių paklydusių sielų, bet ir visiškai išplauti tiems varguoliams smegenų likučius. Kelyje į šviesą ir tiesą jie pavirto apgailėtinomis žmonių karikatūromis. Sugulovėmis, tarnais, vergais. O kai atėjo metas – ir pasišventusiais kariais, kurie iš visų kalibrų pliekdami į federalinius agentus tikėjo, kad grumiasi su Šėtono išperomis. O paskui klykdami degė šventą apsivalymą nešančioje baisaus gaisro ugnyje.

Tai buvo klasikinė ir labai pavojinga sekta. Daugelis suverenų renkasi nuosaikesnį kelią, bet tikslas yra vienas ir tas pats: atmesti visuomenės susitarimu gyvuojančią tvarką kuriant naujas socialines struktūras – nuo atsiskyrėlių šeimos iki didelių bendruomenių. Vieną tokį atvejį yra išnagrinėję filmo „Šaunusis kapitonas“ kūrėjai, iš arti pažvelgę į idėjinio anarchisto ir jo šešių vaikų likimą.

Kalnuose šeimą auginantis atsiskyrėlis siekia jiems suteikti viską, ko reikia išgyvenimui laukinėje gamtoje: nuo spąstų statymo iki šakniavaisių rinkimo. Mylintis tėvas verčia šeimą laikytis higienos, disciplinos, visi yra raštingi ir apsiskaitę, tačiau kruopščiai kurta sistema ima aižėti jau po pirmųjų kontaktų su išore, kai paaiškėja, kad jo vaikai visgi yra tik žmonės, kuriems reikia kitų žmonių.

Tai – idealizuotas ir netipiškas atvejis, nes JAV anarchistai dažniau renkasi drastiškesnius įsitikinimų gynimo būdus ir ciniškai naudojasi viskuo, ką tik gali išpešti iš nekenčiamos sistemos, su kuria taip atkakliai kovoja – bent jau pažiūromis ir vieša laikysena. Tai – socialiniai vijokliai, egzistuojantys šalia pagrindinės atramos. Jie puikiai žino, kad be jos žlugtų. JAV šie judėjimai yra laikomi ekstremistinio pobūdžio grėsmėmis ir traktuojami kaip nusikalstamos organizacijos, todėl visiškai pateisinama yra ir Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamento (VSD) griežta laikysena šių (kol kas) negausių ir mažą įtaką čia darančių judėjimų atžvilgiu.

Lietuvos valstybinės tarnybos su suverenais ir kitais socialiniais vijokliais rimčiau ėmė susidurti per pandemiją, kuri tapo panašių judėjimų katalizatoriumi daugelyje šalių. Griežtesni suvaržymai, reikalavimai skiepytis, pikta retorika vakcinų skeptikų atžvilgiu iššaukė priešišką reakciją. Jūs man nepaaiškinsite, kaip man gyventi ir kaip man auginti savo vaikus. Šis šūkis – tai nenoro būti dar labiau kontroliuojam „viską žinančių“ institucijų, kurios tokiose ribinėse situacijose iš tiesų naudojasi proga kuo giliau įlįsti į privatų piliečių gyvenimą, kad vėliau galėtų efektyviau kontroliuoti procesus, užtikrinančius savo ir (kažkiek) tų pačių piliečių saugumą. Panašiai kaip tėvai, po chuliganiško prasižengimo uždarantys vaiką savaitei namuose, o vėliau tikrinantys jo susirašinėjimus. Nemalonu. Bet jo paties labui.

Per pandemiją valdžiai ėmus dosniai dalyti pinigus, tą pačią valstybę iš esmės neigiantieji suverenai staiga kažkur susirado naudingų įstaigų adresus ir išmokų taisykles, o išsidrėbę priešais sutrikusią socialinę darbuotoją reikalaudavo atiduoti tai, kas „jiems priklauso“. Grynais, žinoma, nes sąskaitos jie neturi, bankais nepasitiki, kaip ir šita valstybe. Tiek tos asmens nepriklausomybės ir laisvės.

Jie važinėja automobiliais, naudojasi Lietuvos keliais, už kuriuos mes visi mokame mokesčius, o sustabdyti policijos atkiša ranka nusipieštą „žmogaus pasą“. Ką, neužtenka, pareigūnas? Kokie dar gimimo metai? Nesakysiu – tai mano asmeniniai duomenys. Ir sistema sutrikusi markstosi, nes tokių augalų šitame darže ji dar nebuvo regėjusi. Nieko, greitai išmoks ir žinos, kaip su jais elgtis.

Yra dar vienas specifinis požymis, skiriantis Amerikos anarchistus nuo mūsiškių suverenų. Ir vieni, ir kiti neigia valstybę kaip pamatinį blogį, tačiau lietuviams atrodo visiškai priimtina tapatinti save su Lietuvos TSR – ta seniai pamiršta sugriuvusios imperijos dalimi. Tinka jiems ir Rusija, ir Baltarusija. Gal todėl, kad visa vadinamojo išsivadavimo literatūra juos pasiekia būtent iš tų laisvųjų šalių? Nuo sveikos mitybos mintant beržų tošimis – iki nušvitimą garantuojančių senųjų slavų apeigų. Žievių kramtymas ir maskolių užkeikimai taip išvalo pilvą ir smegenis, kad šie žmonės nedvejodami moka po 65 eurus už „žmogaus pasą“. Jie tiki savo lyderiu, nes tas iš visur išvytas nevykėlis rado landą į šitų avelių smegenis. Todėl jos tiki, kad tas popiergalis galioja visame pasaulyje. Tik imk ir bėk su vaikais, kur akys mato! Į laisvę.

Kai į Atkuriamąjį Seimą susirinkę vyrai ir moterys rengė Kovo 11-osios Akto dokumentus, jie savo vizijose regėjo laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, kurioje vietos netrūks visiems geros valios žmonėms. Ko gero, net ir suverenams, vadinantiems Lietuvą dirbtiniu dariniu, grobiančiu vaikus ir per prievartą skiepijančiu savo piliečius. Laisvė – tai dvasios būvis, o ne priklausymas uždarai įtariai grupelei, kurios sielas užvaldė koks nors ilgaplaukis saldžialiežuvis, ko gero, nemokantis alimentų, ieškomas antstolių ir turintis kitų sąskaitų su valstybe. Laisvė neturi nieko bendro nei su „sveika“ senųjų slavų genčių mityba, nei su ritualiniais įšventinimais į gentį, kurios vedlys pažadėjo harmoniją ir nušvitimą – po to, kai susimokėsi už nario bilietą.

Laisvė – tai galimybė gyventi tokioje aplinkoje, kur net pačių keisčiausių idėjų apimti žmonės jaustųsi saugūs, galėtų įprasminti savo būtį ir auginti vaikus taip, kaip jiems patinka. Tol, kol visa tai esmingai nekenkia aplinkiniams. Įskaitant jų pačių mažylius.