Tas pats jausmas apima stebint naujienas iš Kinijos: per 90 procentų šios šalies didžiausios provincijos gyventojų yra užsikrėtę „Covid-19“ virusu, pandemija nesuvaldyta, tačiau šalies sienos atveriamos, lėktuvai kyla, o užkratas gali vėl laisvai plisti po pasaulį. Iš tos pačios vietos, beveik tuo pačiu metu, kaip prieš trejus metus. Tarsi kažkoks visagalis psichopatas režisierius būtų įsakęs iš naujo nufilmuoti šitą civilizacijos raidos sceną, nes ankstesniame variante jam pritrūko chaoso, kraujo ir mirčių.
Regėdamas to nematomo režisieriaus rankos mostus prisiminiau neseną žmonijos istorijos etapą. „Kvepalai. Vieno žudiko istorija“. Taip vadinasi knyga, pagal kurią buvo sukurtas geras filmas. Esminė scena vyksta aikštėje, į kurią stebėti maniako egzekucijos susirenka kraujo ištroškusi minia. Budelis netrukus jį paguldys ant kryžiaus ir vėzdu sutraiškys visus sąnarius – už tai, kad nužudė trylika nekaltų merginų. Tačiau atvesdintas monstras slapčia išsitraukia magiškais kvepalais sumirkytą skepetą ir mosteli vos porą sykių. Dar prieš kelias sekundes jo nekentusieji ima alpti iš aklos meilės, ekstazėje klykti, kad tai – iš dangaus nužengęs angelas. Paskui visi nusiplėšia drabužius ir atsiduoda pamišėliškai sekso orgijai.
Tas užburtų masių epizodas primena mūsų laikus. Taip pat – panašias negandas praeityje. Kalbu apie pandemijas, kurias lydi specifiniai reiškiniai ir fundamentalios permainos. Žmonės, kuriuos vadina antivakseriais, elgiasi pagal tą patį modelį, kokį stebėtojai fiksavo viduramžiais ir vėlesniais laikais. Esminis bruožas – nepasitikėjimas autoritetais. Kadaise tai buvo Bažnyčia, kurios pamatai pirmą sykį stipriau sudrebėjo po Juodojo maro. Žmonės pamatė, kad giltinė šienauja ir dvasininkus, todėl sukluso, išgirdę tuos, kurie kalbėjo, kad jokio Dievo nėra.
Didžiųjų sukrėtimų metu žmones visada apima įtarumas. Taip pat – poreikis burtis į grupes, kartu ieškoti nelaimių kaltininkų. Ryškiausias istorinis pavyzdys buvo išpuoliai prieš žydų bendruomenes Vokietijoje 1348–1350 metais. Senąjį žemyną niokojo maras, o žydai buvo apkaltinti tyčiniu ligos platinimu – esą tai jie nuodijantys šulinius. Per masines žudynes buvo sunaikinta daugybė Europos žydų bendruomenių.
Žila praeitis ir primityvių visuomenių bėdos? Deja. Rusijoje dabar plinta panašūs kaltinimai: prekybos centruose, atseit, prekiaujama ukrainiečių apnuodytais agurkais, o režimas šitos nusmurgusios šalies ateitį ir egzistencinę prasmę apskritai sieja su kova prieš „Vakarų šėtonus“.
Rusams nereikėjo nė koronaviruso, kad įsiliepsnotų neapykanta kaimyninei tautai. Tačiau kiti pandemijos pilnaties palytėti Žemės gyventojai iš esmės elgiasi panašiai, kaip tie viduramžių baudėjai. Platina vaizdo įrašus apie slaptą sąmokslą prieš žmoniją, neigia tradicinę mediciną. Tai jie brovėsi į ligonines, kad įrodytų, esą jos tuščios, nes virusas – išsigalvotas. Jie skiepus vadina marmalu, o visas valstybes ir medicinos personalą – satanistais.
Visa tai – mums seniai žinoma. Bet kodėl jie taip elgiasi ir kas skiria „juos“ nuo „mūsų“? Suklaidinti naivuoliai – toks būtų paprasčiausias atsakymas, tačiau jis nėra tikslus. Viskas yra sudėtingiau – ir tuo pat metu ganėtinai paprasta. Reikšmingi sukrėtimai verčia žmones ieškoti vilties ten, kur ramiais laikais jos ieško tik sunkiai sergantieji ir jų artimieji. Tai – vadinamieji netradiciniai metodai. Arba tiesiog magija.
Rašydamas knygą „Saulėgrąžų dievas“, tyrinėjau ir šią seną žmonių veiklą. Nustebino tai, kaip Ukrainoje, Rusijoje ir net Šiaurės šalyse paplitę senoviniai ritualai, gydymo apeigos, užkeikimai. Visa tai – kartu su milžiniška amuletų, magiškų užpilų ir kitokių artefaktų pasiūla. Taip pat – ir magiškų paslaugų įvairove. Tai praktikuoja ne kažkokios atsilupėlių sektos. Tai – išsilavinusios visuomenės kasdienybė, kad ir kaip sunku būtų tuo patikėti.
Atidžiau pažvelkite į tai, kas jus galbūt verčia tik gūžtelėti pečiais ar pasukioti pirštą prie smilkinio. Tuos ekstrasensų mūšius. Horoskopus. Delnų skaitytojus. Būrėjų leidinius. Užkalbėjimų receptus internete. Ar jus dar stebina skiepų vengiantys individai, kurie dėvi gydančią plastikinę apyrankę, nes tai „padeda“?
Bet štai uždavinys: kas sieja tuos iškilius mokslo veikėjus: Isaacą Newtoną, Johannesą Keplerį, Francis Baconą, Robertą Boyle‘ą? Ogi jų karštas tikėjimas antgamtinėmis jėgomis. Visi po savęs paliko ne tik reikšmingų mokslinių darbų, bet ir traktatų apie alchemiją, astrologiją, transfigūraciją. Iš kur visa tai? Ir kodėl?
Viskas prasidėjo nuo pandemijos. Maro nusekintose šalyse okultizmas plito neįtikėtinais tempais ir turėjo didžiulės įtakos tam, ką vėliau istorikai pavadins Renesansu. Šis Florencijoje prasidėjęs laikotarpis pasižymėjo astrologijos, talismanų, mistinio hermetizmo suklestėjimu. O tada išaušo mokslo revoliucija.
Iki pat 1925 metų prie Irano miestų vartų buvo užkasti specialūs nuo maro esą saugantys talismanai. Vienas Maroko valdovas 1894 metais studijavo alchemiją, kad paverstų prancūzų kolonistus žuvimis ir išmestų į jūrą. Panašių keistenybių bei flirto su magija netrūko ir XX amžiuje, o JAV ir SSRS lenktyniavo kurdamos ne tik branduolines bombas ir kosminius laivus. Slaptose laboratorijose buvo gilinamasi į psichotropines technikas, superginklo tyrimus, ieškota kontakto su ateiviais.
Bet kam to reikėjo mokslo žmonėms? Ogi dėl placebo. Dar XVIII amžiuje atliktas eksperimentas, kuriuo siekta paneigti hipnotizmą (terapinį vandens ir metalo įmagnetinimą). Tada ir paaiškėjo klinikinis pakaitalų veiksmingumas gydant ligas. Su sąlyga, kad pacientas tiki tai esant tikru vaistu.
Kai kurių stipriausių medikamentų veiksmingumas siekia 60 proc., o placebo – iki 40 proc. Keista, tačiau daugybei žmonių pakanka vien tikėjimo išgijimu. Kaip sakoma, viskas jūsų galvoje – ir liga, ir vaistai. Galbūt todėl kai kuriuos individus nuo infekcijų apsaugo maudynės eketėje ir rožinės apyrankės?
Placebo veiksmingumas padidėja masinės traumos (pvz. pandemijos ar teroro akto) sąlygomis. Rezultatams pasiekti reikia nuoširdaus (gal net fanatiško) tikėjimo ir psichinio susikaupimo. Svarbi okultinių ritualų sąlyga – ekstremalios sąlygos kūnui ir dvasiai. Pasninkas, izoliacija, skurdi mityba, sekinantis ilgas būdravimas. Kūniškus pojūčius sustiprina psichodeliniai preparatai. Magiškam ritualui būtinas intensyvus psichinis ir fizinis įsitraukimas, kuris primena dirbtinę traumą. O tada smegenys išskiria medžiagas, kurios individą paveikia kaip vaistai. Ir nutinka „stebuklas“.
Visuotinės baimės ir nevilties palaužtam žmogui tiesiog reikia kažkuo patikėti. Ir jau nelabai svarbu, kuo: chirurgu su baltu chalatu ar švytinčiu haliucinacijos angelu. Gelbėtojo galios yra stulbinamos, o ligonis pradeda sveikti gydymui dar nė neprasidėjus. Atmetus dekoracijas, raganius ir klinikų medikas tam tikra prasme turi kur kas daugiau bendrų bruožų, nei gali atrodyti sveikam, sočiam ir nuo sofos pasaulį stebinčiam piliečiui.
Yra pasakyta, kad chaosą ir civilizaciją skiria vos trys alkanos dienos. Todėl, norėdami suprasti tarytum užkerėtus mūsų bendrapiliečius, staiga suaktyvėjusius antivakserius ir kitus griovimo aktams pasiryžusius žmones, prisiminkime fizinės ir psichinės higienos sąsajas, šios elgsenos biochemines šaknis.
Pandemijas sukeliantys virusai niekur neišnyks. Su jais teks kažkaip sugyventi – panašiai kaip kitiems žmonėms per tūkstančius metų. Yra pavojingesnių, nebiologinės kilmės užkratų. Tai – baimė ir paranoja, kurios gresia pavirsti dar neregėto masto pandemija, galinčia nušluoti pasaulio tvarką, sunkiai sulipdytą po dviejų pasaulinių karų. Ir ji nebūtinai pasibaigs nauju Renesansu.