Lietuva, įstatymu uždraudusi pirkti baltarusišką elektrą ir rengianti civilinės saugos mokymus branduolinės katastrofos atveju, – maža figūra dideliame Kremliaus žaidime. Mūsų nerimas dėl antrojo Černobylio lyg ir turėtų būti savaime suprantamas Vakaruose. Tačiau taip nėra.
Kadaise ilgai ir aplaidžiai nesupratę hibridinio karo ir naujų propagandos instrumentų, dabar jie beviltiškai pralaimi kitame fronte. Tai – branduolinės lenktynės dėl įtakos ateities pasaulyje. Šiandien – apie šią retokai aptariamą dvikovą ir mūsų galimybes joje išlikti.
Jei per klaidą ar keisto smalsumo genami atsidūrę anapus valstybinės sienos pasikalbėtumėte su Astravo gyventojais apie ateitį, jums paaiškintų: viskas čia klostosi tiesiog puikiai.
Šios vietos – vienos nedaugelio Baltarusijoje, kur gruntas nebuvo užterštas ceziu per Černobylio avariją 1986 metais. Čia suvežė evakuotus iš kitų rajonų žmones, o pilkas nykus miestas ir jo apylinkės daug metų buvo priklausomi nuo kontrabandos į Europos Sąjungą apimčių. Taikus Kremliaus atomas dabar viską pakeitė. Statybos, investicijos, karinė bazė, naujos darbo vietos.
Svaiginanti puota svetima sąskaita. Tačiau už viską kada nors tenka susimokėti. Šiuo atveju pagirios gali būti itin sunkios.
Kas moka už vaišes? O svarbiausia – kodėl? Pirmasis atsakymas akivaizdus, į antrąjį atsakyti sudėtingiau. Dviejų reaktorių Astravo atominė elektrinė kainavo 10 milijardų eurų. Viena skurdžiausių Europos valstybių sau to negalėtų leisti, šiuos pinigus jai paskolino Rusija. Davė, kad sumokėtų projektą suplanavusiai ir įgyvendinusiai Kremliaus korporacijai „Rosatom“.
Tuo pačiu – pusei amžiaus užsikrautų energetinės priklausomybės naštą, o paskui dar mokėtų Rusijai už demontavimą ir panaudoto kuro saugojimą. Už dosniai paskolintus pinigus Minskas dar gavo rusiškų „Tor“ priešlėktuvinių sistemų ir apmokė savo kareivius Rusijoje. Smulkmena, bet turėjo būti malonu abiem pusėms.
Minskui tai – amžiaus projektas. Kremliaus kompanijai – tik vienas iš daugelio panašių epizodų. Šis monstras tapo didžiausiu pasaulyje branduolinių reaktorių eksportuotoju. Netolimoje ateityje, ko gero, turės tik vieną rimtesnį konkurentą – Kiniją.
Šitą atominį žaidimą V. Putinas laimi visų pirma dėl schemos, kurios sau pagal prigimtį ir nacionalinę teisę negali leisti demokratiškos šalys. Tai – valstybinio kreditavimo sistema, garantuojanti pergales tarptautiniuose konkursuose. Šiuo metu „Rosatom“ turi net 30 kontraktų dėl reaktorių statybos užsienyje, o tarptautinių projektų vertė – per 205 milijardus dolerių.
Plėtros tempai ir mastai – pribloškiantys. Nuo V. Putino atėjimo į valdžią 2000 metais rusai užsienyje reaktorių pastatė daugiau nei amerikiečiai, prancūzai, kinai ir Pietų korėjiečiai kartu sudėjus. 2007 metais įkurtoje korporacijoje dirba 250 tūkst. specialistų. Valstybinės energetikos kompanijos – V. Putino užaugintas trigalvis slibinas. O „Rosatom“ – plėšriausia galva. Kol kitos dvi – „Gazprom“ ir „Rosneft“, pastaruoju metu pridusę, reikalus bent iš dalies gelbsti branduolinis biznis.
„Rosatom“ praktiškai neturi konkurentų, nes veikia visai pagal kitą principą, nei daugelio kitų šalių kompanijos. Jos įkurtos tam, kad uždirbtų pinigus. Kremliaus korporacijos tikslas – kitoks. Tai strateginis eksportuotojas, kurio esminis tikslas – ne pelnas, o geopolitinė įtaka.
Toks, sakytum, V. Putino režimo batas, kurį įkišus į tarpdurį, paskui galima įsibrauti ir užvaldyti blogai saugomus namus. Kad tai vyktų kuo sklandžiau, greičiau ir plačiau, laikomasi ne sykį išbandytų schemų, tačiau esminis privalumas – pirkėjui (valstybei) pasiūloma ne tik prekė, bet ir paskola itin geromis sąlygomis. Taip jie laimi konkursus visuose žemynuose, braunasi į Europos Sąjungos ir NATO šalis. Taip jie supančiojo Vengriją, Bulgariją, įkėlė koją į Turkiją. Mielai pasiūlys paslaugą ir kitiems draugams Europoje, kur dėl palankių aplinkybių į valdžią demokratiškai bus išrinkti tam tikro mąstymo politikai.
Demokratiškos šalys veikia pagal griežtas taisykles. Todėl, tarkime, „Westinghouse“, didžiausia JAV branduolinių technologijų kompanija, neturi šansų konkuruoti su rusais daugelyje naujų rinkų. Pasekmės – skaudžios. Užsakymų nuolat mažėja, o pernai Vašingtonas skaudžiai pralaimėjo net tradicinės įtakos šalyje Egipte. Kairas 30 milijardų vertės projektą atidavė „Rosatom“. Žinoma, už gerojo Kremliaus skolintus pinigus.
Vienas simptominių šalies užvaldymo pavyzdžių – atominis projektas Vengrijoje, kurios buvimas Europos Sąjungoje vis labiau primena Trojos arklio istoriją. Rusija ir sovietai yra ne kartą okupavę šią šalį bei terorizavę jos žmones. Tačiau nepaisant istorinių žaizdų Budapešto ir Maskvos santykiai dabar primena pragmatišką flirtą.
Jų ašis – atominis projektas Pakso mieste. 1966-1987 metais sovietai ten pastatė keturių reaktorių AE. 2003-aisiais po rimto incidento rusai gavo užsakymą likviduoti padarinius. O štai 2014 m. Budapeštas pasirašė kontraktą su „Rosatom“ dėl naujos Pakso AE statybų.
Vienos pusės esminė sąlyga: 10 mlrd. eurų lengvatinė paskola. Kitos pusės pageidavimai protokoluose nebuvo fiksuoti, bet po šio susitarimo Vengrijos valdžios požiūris į V. Putino režimą tapo minkštas ir pūkuotas. Efektyvi propagandos kampanija apie neva atpigsiančią elektrą padėjo V. Orbanui ir jo partijai „Fidesz“ laimėti ne vienus rinkimus. Šioje ES ir NATO šalyje rusų šnipai jaučiasi kaip Vrubliovkos vasarnamiuose. Vengrija net pačius įžūliausius rusų agentus išsiunčia patylomis. Kad neerzintų Kremliaus.
Į Paksą atvyko tūkstančiai rusų atominės energetikos darbuotojų. Savaime suprantama, dalis jų yra FSB ir GRU agentai. Rusiško kapitalo investicijos į šios šalies ekonomiką ėmė sparčiai didėti, taip pat – ir įtaka valdžios atstovams. Klasikinis atominių spąstų atvejis, išmėgintas patyrusių Rusijos taikaus atomo ir kitų sričių specialistų.
Tačiau yra ir vilties teikiančių epizodų. Lietuva kelia gerą (nors ir pavėluotą) triukšmą dėl Astravo – pamažu tai pasiekia reikalingas ausis. Netekęs Vakarų eksporto rinkų Minskas bus priverstas drastiškai didinti vidinį elektros vartojimą, o tai savo ruožtu dar labiau kirs per rusiškos naftos ir dujų vartojimą.
Bolivija neseniai išspyrė pradėtą statyti „Rosatom“ 350 mln. dolerių vertės branduolinių tyrimų centrą (už paskolą). Paaiškėjo, kad buvusi valdžia taip mylėjo Maskvą, kad pasirašė reto įžūlumo korupcinį kontraktą. Skaudus antausis, kokių ateityje turėtų būti ir daugiau.
Rekordiškai smukusios naftos ir dujų kainos tuština Maskvos režimo išteklius. Po A. Navalno nuodijimo atsikvošėjusi Vokietija, panašu, sustabdys „Nordstream 2“ projektą. Tai – geri ženklai. Tačiau atominei V. Putino pasiutpolkei tai neturi jokios įtakos. Jei artimiausiu metu Vakarų valstybių požiūris nepasikeis, 2030-2040 metais branduolinės energetikos rinkoje dominuos dvi autoritarinės galybės – Rusija ir Kinija. Ar tai įmanoma pristabdyti? Vienintelis būdas – mažinti atominės energetikos santykį, kaip tai po Fukušimos katastrofos ir yra numatę kai kurios pažangios valstybės.
Atsinaujinančių šaltinių energetikos plėtra – esminė sąlyga, kuri leistų pažaboti šią branduolinę Kremliaus įtakos ataką. Kuo daugiau šalių tai supras, kuo anksčiau pamatys į tarpdurį kišamą paauksuotą rusišką kerzinį batą, tuo jiems bus sunkiau šitaip plėsti savo tinklus, o pasaulis taps saugesnis.