Pirmiausiai – apie antausį, kurį Kremliaus režimas patyrė praėjusią savaitę. Balandžio 14 dieną Kijeve Ukrainos valstybės saugumo tarnyba (SBU) įvykdė precedento neturinčią operaciją. Surinkus duomenis, patikrinus faktus ir įsitikinus prielaidomis buvo sulaikytas generolas Valerijus Šaitanovas. Vienas aukščiausio rango šios sistemos pareigūnų, pasirodo, buvo dvigubas agentas ir dirbo kitai sistemai – Rusijos saugumo tarnybai (FSB).
Darbavosi pakankamai seniai ir ištikimai. Surinkta pakankamai įrodymų, kad FSB nurodymu V. Šaitanovas surengė pasikėsinimą į Čečėnijos aktyvistą karo veteraną Adamą Osmajevą, kovojantį Rytų Ukrainoje. Per išpuolį 2017 metais buvo nužudyta čečėno žmona, o jis pats sužeistas. Jo byloje – daugybė kitų juodos tarnystės priešiškai valstybei epizodų.
Generolui bus pateikti kaltinimai tėvynės išdavyste ir terorizmu. Kremliaus režimas neteko svarbaus ir įtakingo įrankio Kijeve, kurį ir toliau mėgina kontroliuoti bet kokiomis priemonėmis. Šis epizodas tik papildo dėlionę, kuri slapta klojama jau nuo 2014 metų, kai Rusijos žvalgybos ėmėsi intensyvios infiltracijos Ukrainos jėgos struktūrose. V. Šaitanovo atvejis išskirtinis, nes tai itin aukšto rango kariškis, tačiau niekas neabejoja – darže liko daugybė kitų kurmių.
Šioje istorijoje yra keletas įdomių detalių. Generolą užverbavo FSB pulkininkas Igoris Jegorovas, kurį V. Šaitanovas pažinojo dar iki karo Rytų Ukrainoje. Rusijos karininkas neretai viešėdavo Kijeve, kur vykdavo bendri saugumo tarnybų pasitarimai kovos su terorizmu srityje. Viename tokių renginių jie ir rado bendrą kalbą.
Nuo tada generolas tiesiogiai transliavo slaptas žinias iš Kijevo į Maskvą, įskaitant planuojamas operacijas Donbase, verbavo naujus FSB agentus Ukrainos žvalgyboje. Jų paskirtis buvo žudyti nurodytus taikinius ir rengti teroro aktus. Jo rezidencijoje agentai rado slaptą sandėlį, kurio būtų pakakę rimtam smogikų būriui apginkluoti.
Ilgai austame FSB voratinklyje atsivėrė didelė skylė, o patraukus už siūlų gali išsivynioti dar daugiau slaptų gijų.
Ši operacija patvirtino seniai sklandančius įtarimus, kad Rusijos žvalgyba nuolat ieško (ir randa) kadrų buvusios SSRS jėgos struktūrose, o šie savo ruožtu tęsia priešiškos šalies infiltraciją itin svarbiose valstybės tarnybose.
SBU pripažįsta, kad sučiupti išdaviką padėjo esminė pagalba iš užsienio. Slapti pokalbiai su FSB karininkais buvo įrašyti jiems susitikus keliose Europos Sąjungos sostinėse, o NATO žvalgybos tarnybų surinkta informacija nulėmė tai, kad pagaliau buvo sujungti visi painios schemos taškai.
Rusijos reakciją, kaip ir buvo galima numatyti, yra viską neigti. Generolas – ne agentas, užsakymų nužudyti nebuvo, o visa ši istorija – „įtakos zonų perbraižymas Ukrainoje po prezidento rinkimų“.
Kremliaus propagandos mašina dar turės progų papūškuoti, nes tyrimas bus ilgas, o teismo procesas – skambus. Jo metu teks sugalvoti ne vieną melagystę mėginant dangstyti savo veiklą šalyje, kurią mėginama palaužti ir nepaskelbtu karu, ir visais kitais įmanomais purvinais metodais. Tačiau ši istorija, kad ir kokia nemaloni Kremliui, vis dėlto yra nedidelė bėda palyginti su kitomis problemomis.
Vladimiras Putinas 2020 metus pasitiko su naujais toli siekiančiais planais. Visų svarbiausias – likti valdžioje amžinai, o jau toliau – didinti pasaulinę Rusijos įtaką, ypač – Artimuosiuose Rytuose, toliau kurstant konfliktus Sirijoje ir Libijoje.
Viskas atrodė neblogai, Dūma pritarė naujų kadencijų idėjai, beliko surengti žaislinį referendumą, tačiau vienas po kito nutiko du itin skaudūs dalykai. Pirmiausia – naftos karas, mėginant parklupdyti Saudo Arabiją ir skaudžiai įspirti Jungtinėms Valstijoms.
Maskva ilgai ruošėsi šiam susirėmimui su OPEC+ valstybėmis – kaupdama rezervą, pervertindama savo jėgas ir, žinoma, nė netuokdama apie juodą gulbę, kuri jau suko ratus virš pasaulio – naują virusą. Bet apie jį truputį vėliau.
OPEC+ yra naftą išgaunančių ir eksportuojančių šalių organizacija, kuri veikia kaip kartelis. Susitardami, kiek barelių naftos išgaus per dieną, jie gali kontroliuoti pasiūlą ir kainas pasaulinėje rinkoje. JAV šiam draugų rateliui nepriklauso, o Amerikoje išgaunama skalūnų produkcija jau seniai erzina Kremlių, todėl tai buvo proga pamokyti ir nesukalbamus arabus, ir amžinus priešus už Atlanto.
Viso šito pokerio esmė buvo laikytis kietos pozicijos derybose dėl gavybos. Rusai ir anksčiau niekada rimtai nežiūrėjo į susitarimus, pumpuodavo gerokai daugiau, nei būdavo pasižadėję. Ir praslysdavo, nes yra patyrę tuose nešvariuose žaidimuose.
Tačiau šį sykį viskas buvo kitaip. Kai kovo pradžioje žlugo Rusijos ir Saudo Arabijos derybos Vienoje, pastarieji ne tik kad nesumažino gavybos, bet į rinką išmetė dar du papildomus milijonus itin pigių barelių.
Naftos kainos per dieną nukrito 30 proc., o ir paskui čiuožė žemyn seniai regėtais tempais. Rusijos rublis JAV dolerio atžvilgiu per naktį nuvertėjo 10 proc., tačiau tai buvo tik pradžia. Tam, kad Rusijos ekonomika funkcionuotų esamu lygiu, ji turi pardavinėti naftą po 40 dolerių už barelį – čia blogiausiu atveju.
Iš pradžių Putinas vaizdavo narsuolį ir dar muistėsi tikėdamasis arabų kapituliacijos, bet kai rusiškos naftos „Urals“ kaina nukrito iki 10 dolerių už barelį, jam teko pabrukus uodegą sutikti su gavybos apimčių mažinimu tikintis išgelbėti tai, kas dar liko. Susitarimo sąlygos buvo tokios nepalankios, kad milijardierius „LUKOil“ savininkas Leonidas Fedunas jį palygino su 1918 metų Best-Litovsko taika, kai bolševikai buvo priversti priimti „žeminančią“ sutartį.
Tačiau net ir šis gerokai pavėluotas OPEC+ susitarimas mažai ką pakeitė. Mat jo pasirašymo metu pasaulis jau buvo visiškai kitoks, nei iki naftos karo. Jei Kremlius tikėjosi toliau pildyti šalies biudžetą iš naftos pardavimų, šią idėją jam teks pamiršti labai ilgam.
Lėktuvai nebeskraido, traukiniai ir mašinos nevažiuoja, gamyklos sustojusios, o vartojimo lūkesčiai jau primena Didžiosios Depresijos laikus. Niekam nebereikia jūsų naftos, nei už pusę kainos, nei trečdalį. Dabar Rusija geriausius atveju gali tikėtis išgelbėti bent dalį savo angliavandenilių kuro gavybos pramonės.
Kitiems naftos rinkos tiekėjams irgi sunku, tačiau tai – gerokai turtingesnės šalys, turinčios ir kitų pajamų šaltinių, o JAV atveju – galinčios tiesiog uždaryti mažas gavybos įmones iki palankesnių laikų.
Rusijos monstrai to padaryti negali dėl sudėtingų technologinių procesų. Tai, kas vyksta dabar, turės įtakos ateinantiems dešimtmečiams, naftos ir dujų kainos iki buvusių kainų aukštumų sugrįš labai negreitai, jei iš viso kada nors tiek kainuos.
Teks pamiršti seniai planuotus naujus gręžinius Arktikoje ir susitaikyti su mintimi, kad nebėra pinigų finansuoti marionetinius režimus bei maištininkus kitose valstybėse. Rinkos prarastos ir teks labai pasistengi norint jas atgauti, nes po pandemijos pasaulis dar sparčiau judės kitų energijos šaltinių kryptimi. Tai – didžiausias pažeminimas Rusijai nuo pat 2000 metų, kai į valdžią atėjo Vladimiras Putinas.
Tačiau net ir esminio biudžeto pajamų šaltinio netektis – dar ne visos režimo bėdos. Ilgai ir bravūriškai besišaipęs iš pandemijos Kremliaus šeimininkas pagaliau suprato, kas vyksta jo valstybėje. Ankstesnė laikysena ir neigimas puikiai atspindi tą iliuzijų pasaulį, kuriame gyvena šis valdovas – panašiai kaip ir visi kiti panašūs lyderiai. Trumpas, šaltas kreipimasis per TV, parodomasis vizitas ligoninėje, jokios empatijos ar raginimų susitelkti sunkiu metu, padėti medikams. Tai – asmuo, jau seniai esantis izoliacijoje nuo savo tautos. Jam karantinas – tikrai nieko naujo ar neįprasto.
Akivaizdu, kad prezidentas nenori turėti nieko bendra su šitos krizės likvidavimu, palikdamas juodą darbą merams ir gubernatoriams. Tačiau nuo jo norų čia nelabai daug kas priklauso.
Domino kauliukų virtinė byrėti ėmė įspūdingais tempais, o praėjusią savaitę net ir oficialūs šaltiniai pripažino apie realią grėsmę pasiekti 33 proc. nedarbą – tai gerokai aukščiau kritinės ribos, už kurios normalus ekonomikos funkcionavimas tampa neįmanomas.
Ką visa tai reiškia šiam milžinui, svirduliuojančiam ant molinių kojų? Ar šitie antausiai ir smūgiai gali pakeisti Kremliaus režimą? Kaip savo kaimynų ir viso pasaulio atžvilgiu elgsis apsilpęs režimas?
Visų pirma, reikia suvokti, kad jokių alternatyvų Putinui paprasčiausiai nėra ir artimu metu neatsiras. Jis jau seniai nebe toks populiarus kaip kadaise, tačiau jo patikėtiniai iš viso niekam nekelia pasitikėjimo.
Ištikimą, bet neseniai iš valdžios barščių išdrėbtą Dmitrijų Medvedevą remia 5 proc., dabartinį premjerą Michailą Mišustiną – 3 proc., parlamento pirmininkę ir Maskvos merą – vos po 2 proc. rinkėjų. Išimtis galėtų būti artimiausias prezidento parankinis – gynybos ministras Sergejus Šoigu (19 proc.).
Rusams tradiciškai patinka vyrai su antpečiais, tačiau šitas generolas neturi jokių politinių ambicijų. Arba sumaniai jas nuo visų slepia, laukdamas tinkamos valandos nustumti alfa patiną.
Į seniai regėtą sunkmetį brendanti grėsmingoji mūsų kaimynė, panašu, ateityje bus dar agresyvesnė ir sunkiau prognozuojama. Žlungant privačiam verslui, stiprėjant totalitariniam režimui, įsigalint sąstingiui, Kremliaus valdovui reikės parodomųjų akcijų liaudžiai apraminti. Vietinių taikinių tokioms atrakcijoms likę nedaug, todėl galima tikėtis naujų išpuolių prieš Vakarus, kurie bus dar sykį apkaltinti dėl visų Rusijos nelaimių. Stiprės propaganda, daugės kibernetinių išpuolių ir manipuliacijų Europos Sąjungos erdvėje, kuri taps itin pažeidžiama dėl pandemijos sukelto ekonomikos nuosmukio, stiprėjančio polinkio į susiskaldymą ir šiuo laikmečiu iškilsiančių naujų lyderių.
Lietuvai, dabar ir ateityje kovojančiai su rimtais savo pačios iššūkiais, vis dėlto derėtų akylai stebėti procesus Rytuose, kad jie vėl neužkluptų iš pasalų, kaip jau yra buvę mūsų valstybės istorijoje.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.