Šį kartą ir Rusija, ir Kinija sarkastiškai pastebėjo, kad amerikiečiams dabar bus gerokai sunkiau pamokslauti apie žmogaus teisių pažeidimus ir demonstrantų vaikymus kitose valstybėse, nes visų pirma reikėtų išsišluoti savo kiemą. Jau po kelių dienų Honkonge policija brutaliai sulaikė pusšimtį aktyviausių protestuotojų, o Pekinas parodė esantis ryžtingai nusiteikęs iki rugsėjį numatytų rinkimų galutinai sutriuškinti vietos opoziciją.
Panašiai situaciją savo didžiausio priešo teritorijoje suvokia ir Kremlius, todėl naujai administracijai Vašingtone, panašu, teks mėžti Trumpo palikimą ne tik savo kieme, bet ir užsienyje. Šie įvykiai ir ryškėjanti situacija pandemijos parklupdytame pasaulyje – itin palankūs visų pirma Kinijai, rodančiai vis didesnes ambicijas į pirmąją pasaulinio įtakos žaidėjo poziciją. Iš JAV (ir apskritai Vakarų) bėdų naudos mėgins išspausti ir Rusija. Ar gali šios dvi autoritarinės milžinės suvienyti jėgas, kad politinę ir ekonominę tarptautinės bendruomenės raidą pakreiptų sau naudinga linkme?
Apie tokią teorinę galimybę spekuliuojama jau seniai – žinoma – ne be pačios Rusijos pastangų. Ankstesnėse JAV administracijose tai buvo vertinama kaip labiau teorinė, mažai tikėtina galimybė. Tačiau kai kas neseniai ėmė keistis, o permainų toną pakoregavo Vladimiras Putinas, vadinamajame Valdajaus forume pasisakęs apie „galimybę Maskvai ir Pekinui sudaryti karinę sąjungą“. Tai buvo pirmas tokio lygio signalas su tokiais konkrečiais terminais. Kinija nuo tiesioginių atsakymų išsisuko, o Vakarų analitikai puolė kilnoti senus aplankus, kurių šia tema buvo prirašyta daug ir išsamiai.
Rusų ir kinų santykiai – istoriškai painūs, paženklinti karų, konfliktų, išdavysčių, pragmatiškai draugiškų epizodų. Ir vieni, ir kiti – kupini didybės bei didelių ambicijų. Tarsi dvi knygos, parašytos skirtingais simboliais ir nepanašiomis kalbomis, bet surištos tais pačiais – raudonais siūlais. Jas vienija ne tik komunizmo pamušalas. Identiškas ir bendras požiūris į Vakarietiškų demokratijų vertybes, žmogaus, žodžio laisvę.
Bet turime pripažinti: istorinių ir vertybinių panašumų per mažai, kad būtų perrašytas klasikinis siužetas, kuriame raitelis ietimi žudo besirangantį drakoną. Kas turėtų nutikti, kad Georgijus nuliptų nuo žirgo, pabučiuotų slibiną ir užrištų jam ant kaklo kolorado vabalo spalvos juostelę?
Iš tiesų šis tas jau nutiko. Ir vyksta toliau.
Rusija, kuri per invaziją į Ukrainą galutinai nusimetė visas kaukes, neteko pasitikėjimo Vakaruose. Po sankcijų ir kitų tarptautinių spaudimo priemonių ji ėmė dar sparčiau tolti nuo Europos Sąjungos, tuo pačiu ieškodama ekonominio pakaitalo. Kinija buvo natūralus pirmas pasirinkimas. Jau gerokai anksčiau buvo pakloti bendradarbiavimo pamatai, kartu įgyvendinti dideli energetiniai projektai.
Tačiau prieš pradėdami atidžiau vertinti glaudesnio suartėjimo tikimybę turime prisiminti dar kelis svarbius partnerių skirtumus. Kinų ir rusų interesai tarptautinėje arenoje ne visada sutampa. Antai, Pekinas nepripažįsta Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės. Maža to – rusų atplėštą Krymą iki šiol traktuoja kaip Ukrainos teritoriją.
Pekinas veikia pragmatiškai, todėl jam tikrai nereikia papildomų problemų santykiuose su Vašingtonu ir Briuseliu. Ypač – dėl įšaldytų svetimų konfliktų, kurie kinams mažai rūpi.
Žinoma, ir santykiai su Kijevu (ne tik ekonominiai, bet ir strateginiai) su Ukraina – ganėtinai svarbūs.
Lygiai taip pat elgiasi ir Maskva Kinijai svarbiais klausimais. Pekino pretenzijos Pietų Kinijos jūros regione bei visokie teritoriniai disputai nesulaukia nei Kremliaus dėmesio, nei palaikymo. Maža to, rusai mielai pardavinėja ginkluotę Pekino kaimynams – Vietnamui bei Indijai.
Ir Kinija, ir Rusija turi didžiules ginkluotąsias pajėgas, kurių joms šiuo metu pakanka ne tik sienų apsaugai, bet ir užsienio operacijoms. Pastaraisiais metais šios pajėgos surengė daugybę bendrų mokymų didžiulėse teritorijose – nuo Pietų Kinijos iki Baltijos jūros. Kinai didino rusiškos ginkluotės pirkimų apimtis – įskaitant lėktuvų Su-35 ir raketinių sistemų S-400, o strateginiai abiejų šalių bombonešiai vis dažniau kartu patruliuoja Šiaurės rytų Azijos padangėse.
Žinoma, visa tai daroma po to kampanijos kuo plačiau nušviečiant žiniasklaidoje ir prikišamai parodant Vakarams kaip dviejų didelių galybių partnerystę. Kai kam Vakarų Europos sostinėse tai iš tiesų paliko nemažą įspūdį. Ypač šia tema mėgsta viešai nerimauti vokiečiai ir prancūzai.
Tačiau kiek šiuose rusiškos karinės propagandos pursluose yra realios suartėjimo grėsmės? Iš tiesų klausimą reikėtų kelti ne šitaip. Jis turi skambėti kitaip: kada Rusija bus tiek nusilpusi ir praradusi įtakos likučius, kad sutiktų gultis po tūnančiu drakonu?
Tuo metu, kai stenėdamas nuo Vakarų sankcijų Kremliaus režimas dairėsi naujų draugų kitose pasaulio vietose, Rusijos ekonomika dar buvo palyginti tvirta. Žinoma, lyginant ne su didžiosiomis industrinėmis valstybėmis, bet su viena Kinijos provincija.
Guangdongas – ekonomiškai pajėgiausias šalies regionas. Anais laikais šios 113 milijonų žmonių gyvenamos provincijos bendrasis vidaus produktas atitiko visos Rusijos BVP. Tačiau ekonominiai Vakarų suvaržymai, įsišaknijusi korupcija ir naftos produktų kainų nuosmukis lėmė tai, kad dabar Rusija jau vargiai lygiuojasi į antros ar trečios svarbos Kinijos provincijų ekonomiką. Toliau brėžiant liniją darosi akivaizdu, kad ši geografinė milžinė tampa ekonomine ir demografine nykštuke, kuri jokiais būdais negali lygiuotis su tolydžio stiprėjančia Kinija.
Tai būtų sąjunga, kurioje išsyk iškiltų hierarchijos vaidmuo. Rusijai – savaime suprantama – tektų tenkintis vasalo pozicija. Gali būti, kad dar po 10 metų Kremlius tiesiog neturės iš ko rinktis ir pats prašysis po Pekino sparnu – bet jau ne kaip daugmaž lygiavertis karinis ar ekonominis partneris, o veikiau pustuštė provincija su vertingais naftos ir dujų gręžiniais.
Žinoma, negalima nuvertinti nei 2,8 mln. karių turinčios Kinijos Liaudies išlaisvinimo armijos galios, nei tikimybės ją dar labiau sustiprinti rusų karinėmis technologijomis bei pastaraisiais metais įvairiose užsienio invazijose ir operacijose pastarųjų įgyta taktine patirtimi. Šiuo metu dviejų valstybių santykius šioje srityje apibrėžia nepuolimo paktas, tačiau jei bus toliau glaudinami ryšiai jie gali pavirsti kažkuo panašaus į tikrą karinį aljansą, o tai jau būtų tikrai grėsminga Vakarams – nepaisant to, kokią suvereniteto ir nacionalinių ambicijų kainą už tai tektų sumokėti rusams.
Nusėdus riaušių dulkėms Amerikoje ir valdžią pagaliau perėmus naujam prezidentui teks iš naujo spręsti, kaip elgtis didėjančio visuotinio Kinijos spaudimo akivaizdoje. Taip pat – kartu su kitais NATO partneriais surasti atsvarą, kuri galėtų pristabdyti numanomą tolesnę Rusijos gravitaciją į drakono glėbį. Tačiau dabar yra akivaizdu, kad be aktyvaus JAV įsikišimo ir lyderystės Vakarų Europa šio galvosūkio savarankiškai išspręsti paprasčiau nesugebės.