Liudas Dapkus. Išgelbėti Baisogalą nuo baisaus galo

Kadre – du džentelmenai su kaklaraiščiais ir dvi elegantiškos ponios. Visi šypsosi. Išties, jiems yra ko džiaugtis. Ką tik pasirašytas dokumentas, kuriuo Lietuva paliudija rimtus ketinimus priimti Vokietijos karo pramonės milžinę „Rheinmetall“. Statysime čia amunicijos gamyklą, sako jie. O 155 mm artilerijos sviedinius gausime su gamintojo nuolaida, priduria. Iš paskos atskubės visi kiti didieji gamintojai, apibendrina.

Išties šauni istorinė akimirka. Dar neįvykusio įvykio reikšmė – nenuginčijama nei ekonominiais, nei strateginiais argumentais. Laimės visi: jie, mes, ukrainiečiai ir apskritai visi geri žmonės. Tačiau tai, kas taip akivaizdu ponams, džiaugsmo akimirką užfiksuotiems mėlynų Vyriausybės tapetų fone, visiškai neatrodo smagu jų rinkėjams, gyvenantiems miestelyje Radviliškio rajone. Nors iš esmės nieko dar nevyksta, o tik demonstruojami ketinimai, jau girdime pirmuosius seniai žinomo repertuaro garsus.

Kam to reikia? Tapsime pirmuoju rusų taikiniu. Gal ir gerai būtų investicijos, bet per arti mūsų namų. Užterš visą apylinkių vandenį ir orą, kels triukšmą. Taip kalba žmonės, gyvenantys vietoje su didžiai simboliniu pavadinimu. Ir juos puikiai suprantu, nes Baisogala šitaip vadinasi ne be reikalo.

Tas užkampis, miškingas pakraštys, kadaise buvo tokia švelniai tariant specifinė lokacija, kurioje daugybė pravažiuojančių pirklių buvo užpulti ir apiplėšti. Buvo ir tokių, kurie ten sulaukė baisaus galo. Šią etimologinę versiją papildo kiti liudijimai apie esą tokius skurdžius ir suvargusius kaimus, kad apylinkes tūlas pašalietis ėmė vadinti baisiu galu, kas vėliau sukrito į Beisagalą, o paskui tapo tuo, ką turime šiandien.