Liudas Dapkus. Istorijos makaronai lietuvių ausims

Palikime istoriją istorikams – tokią mintį mums nuolatos ištransliuoja tai viena, tai kita iš pažiūros lyg ir nekvaila galva. Žinoma, o kaip kitaip? Tuo pačiu ir kultūrą palikime kultūrininkams, o sportą – sportininkams. Tegu visi daro tai, ką geriausiai išmano, ar ne? Deja, čia yra papildomų sąlygų. Ir jos labai nepalankios naivuoliams.

Panašu, kad gerieji istorikai, kultūrininkai, sportininkai bei kai kurių kitų sričių specialistai iki šiol nepastebėjo, kad Lietuva tris dešimtis metų gyvuoja Mordoro kaimynystėje. Tai – tokia vieta, kur istorija yra svarbus kovos ginklas, kuris kartu su kitais mokslais, kultūra ir sportu tarnauja režimo tikslui. Ši, atrodytų, seniai akivaizdi tiesa šiemet mums bus dar sykį skaudžiai priminta. Juk šiemet yra puiki proga juodinti ir kiršinti. Tai – 1941-ųjų birželio sukilimas ir kai kurie jo dalyviai.

Todėl kai skaitysite pranešimus apie audringas istorikų kovas, regėsite lipdomas etiketes ir stebėsitės ugningais pareiškimais, prisiminkite ši pavadinimą: „Istorinė atmintis“. Kvadratinėmis raidėmis – „Историческая память“. Tai – Vladimiro Putino parėdymu kadaise įkurtas fondas, kuriame labai konkrečiai apibrėžti uždaviniai Baltijos šalių atžvilgiu. Štai esminiai to dokumento punktai. Primenu, jei kas bus pamiršęs.

Sistemingai oponuoti istorinėms propagandinėms „sovietų genocido“ ir „sovietų okupacijos“ koncepcijoms;

Demaskuoti istorijos falsifikavimo iniciatyvas, būdingas vietos istorikams ir politikams;

Rusijos ir Europos istorikų akyse diskredituoti oficialias vietines istorines-politines struktūras (komisijas, nacionalinės atminties institutus, „okupacijos muziejus“);

Formuoti, ginti ir platinti moksliniu požiūriu teisingus, Rusijos interesus atitinkančius postulatus dėl „probleminių“ bendros istorijos siužetų;

Palaikyti su oficialiu istoriniu-politiniu naratyvu nesutinkančius vietos istorikus.

Visa tai – ne kažkokie migloti šūkiai sąžinei nuraminti ar veikos imitacija. Tai – stebėtinai efektyviai bendro šiuolaikinės Rusijos neįgalumo kontekste veikianti schema, prieš Baltijos šalis nukreiptų veiksmų gairės.

Tarptautinio tyrimų centro „Dossier“ duomenimis, šią veiklą prižiūri specialus Kremliaus direktoratas, kuriam vadovauja Rusijos užsienio žvalgybos generolas Vladimiras Černovas.

Tarp aktyviausių jo veikėjų – žinomas propagandistas pagal pašaukimą Aleksandras Diukovas, prisistatantis istoriku ir archyvų specialistu. Svajonių komandoje – dar mažiausiai devyni etatiniai tyrėjai-kūrėjai, gavę šventą teisę naršyti po KGB archyvus, į kuriuos kiti Rusijos istorikai neturi teisės kišti nosies.

Baltijos šalių reikalus iki praėjusių metų pavasario kuravo veteranas – KGB pulkininkas Jevgenijus Umerenkovas, beje, ne sykį lankęsis Lietuvoje ir dalyvavęs įvairiuose „istoriniuose“ forumuose, kol pagaliau atsikvošėjus buvo uždrausta atvykti į mūsų šalį. Pasitraukus J. Umerenkovui tęsti nukaršusio karininko darbų paskirtas jo globotinis – kitas saugumietis Vadimas Smirnovas.

Fondo tikslai ir darbo metodai liko nepasikeitę.

Kam laužyti tai, kas puikiai veikia?

Per 12 fondo veiklos metų buvo nušlifuotos poveikio priemonės ir sukurtas patikimas vietinių bendradarbių tinklas.

Tuo neapsiribota: veikla Baltijos šalyse įtraukta į gerokai platesnį lauką Europos Sąjungoje. Pavyzdžiui, Prancūzijoje skleisti žinias apie „fašistinę“ Lietuvos, Latvijos ir Estijos praeitį bei „mėginimus perrašinėti“ istoriją skleidžia „L’Humanité“ – vietos komunistų platforma. Pietų Europos ir Balkanų šalyse yra panašių kanalų, kuriais labai efektyviai žarstoma tokia pati informacija. Kartais ji atsiduria ir kitose informavimo priemonėse.

Programos tikslų įgyvendinimą prižiūri patyręs saugumietis Vladimiras Semindėjus, spėjęs padirbėti Rusijos ambasadoje Rygoje, bet apsišvietęs ir gėdingai išprašytas iš šalies. Už ryšius su „draugais Vakaruose“ atsakinga Olesia Orlionok, o štai FSB akademijos auklėtinis Dmitrijus Jermolajevas kuruoja projektus su Baltijos šalių žurnalistais, Krymo estų bendruomene. Jis – labai užimtas specialistas, nes dar stebi Lietuvos, Latvijos ir Estijos viešąją erdvę bei „organizuoja publikacijas“ aktualiomis Rusijai istorinėmis temomis. Belieka tikėtis, kad mūsų specialiosios tarnybos apie šiuos „organizavimus“ žino ir atitinkamai reaguoja.

Žinoma, žmogui geriausiai matyti tai, kas vyksta savame kieme, ir tai ne visada – ypač, kai tinkamu momentu kas nors numeta informacinę bombikę, kuri atitraukia ir visuomenės, ir žiniasklaidos dėmesį. Tačiau žala Lietuvai daroma ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu mastu.

Generolo Černovo kariauna sugebėjo sutelkti ištisą kairuoliškos minties akademikų tinklą Europoje, kur žinios apie „Pabaltijo fašistus“ krenta kaip grūdai į gerai patręštą dirvą.

Šiais svarbiais reikalais rūpinasi net keliolika įvairaus plauko nevyriausybinių organizacijų: nuo Rytų Europos istorijos tyrimų asociacijos (L’association a pour objet l’étude de l’histoire de l’Europe de l’Est) Paryžiuje iki rusiškų mokyklų gynimo komiteto Kijeve. Šiame istorijos makaronų klube aktyviai dalyvauja daugiau nei šimtas įvairių partijų veikėjų, žurnalistų, istorikų įvairiose šalyse. Dalies jų projektai yra finansuojami iš Kremliaus direktorato specialių fondų.

„Dossier“ centro tyrėjai yra paskelbę ne vieną iškalbingą tokio glaudaus bendradarbiavimo epizodą. Vienas įdomesnių – amerikiečių politologo Arielio Coheno (anksčiau žinomo Valerijaus Kogano pavarde) vizitas į Kaliningradą 2017 metais. Iš nutekintų susirašinėjimų aiškėja, kad prelegentas buvo kviečiamas į vieno propagandinio klubo rengiamą diskusiją I.Kanto universitete tema „NATO ir Rusija: ties raudonu brūkšniu. Pagrindinė jos tema – „Trečias pasaulinis karas gali prasidėti nuo konflikto Baltijos šalyse“.

Kad politologui būtų smagiau atvykti, jam pasiūlyta finansinė paskata. Konkrečiau – 2500 dolerių, taip pat apmokant geriausią viešbutį Kaliningrade. Suformuluota ir konkreti užduotis – kuo plačiau paskleisti informaciją apie renginyje skambėjusias mintis už Atlanto, pateikiant tai „Rusijos ir Donaldo Trumpo administracijos santykių šviesoje“.

Ir tai – tik vienas tipinis atvejis, o tokių – šimtai, nes veikiama pagal nugludintą schemą, nestokojant nei dolerių, nei eurų draugams apžvalgininkams. Dar vienas aktyvus šio fronto karys, tiesiog iš meilės Rusijai nuolat tiražuojantis Černovo ir Diukovo postulatus – Lenkijos pilietis Maciej Wisniewski. Toks lyg ir žurnalistas, kuris dažnai šmėžuoja rusiškų kanalų ekranuose ir net yra siuntęs savo pasą į Kremliaus direktoratą, kad būtų „įforminta“ jo kelionė į Maskvą. Šis faktas užfiksuotas tyrėjams nutekintose bylose.

Tarp kitų aktyvių ir plačiai pagarsėjusių „Istorinės atminties“ talkininkų – manipuliacijų, interpretacijų ir tiesiog begėdiško melo virtuozai, kuriuos asmeniškai užverbavo, apmokė ir išmuštravo KGB pulkininkas Umerenkovas.

„Nuopuolio istorija. Kodėl nepavyko Baltijos šalims“. Taip vadinasi vieno jo augintinių – Aleksandro Nosovo, veikalas. Šis portalo RuBaltic apžvalgininkas palaiko glaudžius ryšius su Sankt Peterburgo universitetu, kuriame dirba jį konsultuojantis profesorius, Rusijos asociacijos „Pabaltijo reikalų klausimais“ prezidentas Nikolajus Meževičius. Tai – ne kažkoks mėgėjų apsišaukėlių klubas. Tai – nuolatinė atidžiai prižiūrima profesinė veikla. Generolo Černovo kariauna – gausi ir gerai maitinama. Įsakymai aiškūs, o visi atsakymai – paruošti iš naujo. Jie puikiai supranta, kad perkonstruodami praeitį kuria ateitį – pagal savo valdovo viziją ir planą.

Pagalvokite apie tai, kai kas nors eilinį sykį pasiūlys palikti istoriją istorikams.