Šiuos naujos Yuvalio Noah Harario knygos „Nexus“ teiginius skaičiau tuo metu, kai vienas galingiausių pastarojo laikmečio uraganų vardu Miltonas dar tik kaupė jėgas prieš užgriūdamas vakarinę Floridos pakrantę. Tuo metu, kai milijonai amerikiečių traukėsi tolyn nuo pakrantės, o dešimtys tūkstančių įvairių tarnybų personalo ruošėsi stichijos smūgiui, paralelinėje visatoje šalia mūsų vyko kiti įdomūs reiškiniai. Tūkstančiai patologinių melagių, likimo nuskriaustų naivuolių ir šiaip energingų mulkių rašė, platino ir komentavo „žinias“ apie nenatūralią Miltono (o ir visų kitų uraganų) kilmę.
Suprask, čia vėl neapsieita be paslaptingų blogųjų žmogeliukų (o gal ir roplių), kurie taip nekenčia žmonijos, kad tapo orų valdovais – kaip tame sovietmečio animacijos siužete, kur du tokie personažai žaidžia šachmatais tol, kol vienas jų pralošia visus Žemės debesis ir prasideda didžioji sausra. Žinoma, sovietai išties įnirtingai svajojo apie klimatinį ginklą ir netgi buvo šį tą nuveikę toje srityje: net 1980-ųjų Maskvos olimpinių žaidynių saulėtą orą užtikrino naikintuvai, „apsėjantys“ debesis, kad šitie savo šlapią krovinį išpiltų kur nors kitur, o ne sostinėje.
