Liudas Dapkus. Kalba – kaip vėžio metastazės

Savaitgalio turgus Druskininkuose. Aitriai perfumuota moteriškė su tigro rašto tamprėmis stabteli prie uogomis apkrauto prekystalio. Paima kekę serbentų ir ją įsibruka į čepsinčią burną. Įkandin jau keliautų ir sauja agrastų, tačiau pardavėjas protestuodamas ima mojuoti rankomis. Ragautoja nepatenkinta sliūkina prie kito stalo, o uogų savininkas bumba apie „tuos rusus“, kurie viską čiumpa. Bet vos tik kitas klientas paklausia kainos ta kalba, jis pragysta rusiškai. Juk čia visi savi. Naši.

Lygiai tokie pat savi kaip ir tie, kurie visą vasarą mulkino 56 metų vilnietę, skiesdami apie kriptovaliutų investicijas ir pasakiškus turtus, kurie auga įmetus auksinį pinigėlį į derlingą Stebuklų lauko dirvą. Toji viskuo tikėjo. Vis melžė bankomatus, traukė savo pinigus, kol atidavė visas santaupas – 146 tūkst. eurų. Kaip ir pridera tikrai Kvailių šalies pilietei, į policiją kreipėsi tada, kai sukčių pėdsakai jau buvo ataušę. Spėkite: kokia kalba investicijų konsultantai bendravo su būsimąją investuotoja?

Teisingai, ta pačia, kuria Gyvačių salos gynėjas 2022 metų vasarį pasiuntė grėsmingąjį karo laivą. Ta, kuria ir į mane kreipiasi kartais paskambinantys mulkiai, kažką vapantys apie bitkoinus ir stabilią investicijų grąžą. Jie turi ne tik miklius liežuvius, bet ir greitus pirštus: pokalbį nutraukia man nespėjus užbaigti legendinės frazės, kuria nurodoma kryptis rusų karo laivui.

Deja, tą užkeikimą pamena ne visi mano tautiečiai. Jie automatiškai persijungia į Aleksandro Puškino ir Vladimiro Putino dialektą vos gavę tokią užklausą. Vieni – todėl, kad tai vienintelė užsienio kalba, kurią per gyvenimą pavyko išmokti. Kiti reaguoja automatiškai, bet kai kurie atsitokėja instinktyviai suvokę šios situacijos dviprasmiškumą. Aš atsakau jam rusiškai, nes atsakymą galiu rinktis iš kelių kalbų, kurias moku. Logiška. Tačiau kodėl jis ar ji net nebando į mane kreiptis mano kalba? Ypač – jei čia gyvena jau seniai? Kelti tokius klausimus – tai rusofobija. Taip sako V. Putinas. Kodėl jo režimui taip svarbu rusų kalba?

Aš vertinu viską, ko vienaip ar kitaip per gyvenimą teko išmokti. Įskaitant rusų kalbą, kurią mums okupuotoje Lietuvoje į galvas kalė nuo pradinių klasių. Jos nemokėdamas dabar nežinočiau nei apie tuos žmones Rytuose, nei jų mąstyseną ar vertybines nuostatas. Norėdamas sekti karo eigą galėčiau remtis tik šaltiniais, kurie skleidžia informaciją kitomis man suvokiamomis kalbomis.

Tačiau tuo pačiu puikiai žinau šios kalbos paskirtį siekiant chuntos tikslų. Tai – tolimojo nuotolio ginklas. Kalba – kaip vėžio metastazės, kurias jie mėgina sėti milijonų galvose. Nuo šitos agresijos reikia gintis. Arba išoperuoti. Ką pusantrų metų daro daugelis su Rusija sienas turinčių (ir net toliau gyvuojančių) valstybių. Tai siutina V. Putiną ne mažiau nei kreiserio „Москва“ nuskandinimas ar Kerčės tilto nuoseklus naikinimas. Mažinti rusų kalbos paplitimą – tai atviras iššūkis vadinamajam „rusų pasauliui“.

Lietuvoje yra daug gudrių durnių. Tie barzdylos suverenai, grobiantys savo vaikus ir bėgantys į Rytus, nes iš ten juos pasiekė rusiškas „tiesos žodis“. Visokie buitiniai vikruoliai, už pusę kainos perkantys „Apple“ telefonus, o paskui sužinantys, kad įsigijo bankrutavusios įmonės įrangą, kuri po savaitės nustoja veikusi. Už „gerą kainą“ įsigyjantys skendusius automobilius, vogtus ratlankius ir kitų gerybių. Važiuojantieji „gero pigaus“ vyno į Baltarusiją.

Godumas ir bukumas – broliai dvyniai. Lietuviai čia nesiskiria nuo kitų tautų, tačiau mūsų atveju daugelyje tokių siužetų būtinai figūruoja koks nors Vadikas ar Slavikas, o skelbimai apie stebuklingas kainas, investicijų grąžą ar tyrą gydantį Altajaus vandenį pateikiami tikslinei auditorijai būtent rusų kalba. Sutapimas? Galbūt. Pažvelkime giliau.

Yra toks sparnuotas posakis, kuris iki Rusijos invazijos dar buvo pusėtinai juokingas: jei ant kojos nukrito lygintuvas, o tu nemoki rusiškai, tai praktiškai tu apskritai neturi ką pasakyti. Tokia liaudies išmintis – tai tas pats šūdas, tik kitoje rankoje, nes ištarus A, reikia pasakyti ir B. Pavyzdžiui: „Rusijos protu nesuvoksi“. Lyg ir pašiepiama frazė, tačiau iš tiesų tai yra menkai maskuojamas pasididžiavimas savo įsikalbėtu išskirtinumu, gaivališka gyvybės energija. Atsvara „protui“ (supuvusiems Vakarams), kuriam nelemta Rusijos nei suvokti, nei nugalėti. Tarsi kam nors tai rūpėtų. Tą suklastotą unikalumą jie vadina terminu самобытность, kuris tarytum išskiria šią etninę grupę iš visų, užkelia ant istorijos pjedestalo ir iškilmingai įteikia ugninį kalaviją – netikėliams bausti.

Tas terminas vartojamas Kremliaus naratyvuose, kur įvardijama, kad rusų kalbos klausimas yra „gyvybiškai svarbus mūsų didžiosios Tėvynės saugumo reikalas“. Kadangi V. Putinas dar iki karo ne sykį pareiškė, kad Rusija ir Ukraina „praktiškai yra viena tauta“, jų plėšrios kalbos platinimas ir kitų tautų menkinimas yra dar viena šio žygio prieš Vakarus sudedamoji dalis. Iš čia – jų kertinis postulatas, kad būtent kalba telkia „rusų pasaulį“, stiprina Rusijos kaip jos centro prestižą švietimo ir kultūros srityse. Tai – svarbus politinio gyvenimo elementas, kurio įtaka plinta per kalbą kaip kanalas.

Todėl kiekvienas krustelėjimas kita kryptimi juos taip erzina. Ukrainiečių pasirinkimas mokyklose, visokių TV kanalų uždarymai Baltijos šalyse ir kitur Europoje, dosniai finansuojamų „kalbos institutų“ atidesnė priežiūra – visa tai suvokiama kaip rusofobijos apraiškos, nes tai kerta per jų požemines šaknis.

Jie patys save skirsto į dvi glaudžiai susijusias grupes – tuos, kuriuos galima pričiupti ir pasiųsti į frontą, nes jie yra šiapus sienų. Tai – Rusijos piliečiai arba россияне. Kita grupė – vis dar kažkur anapus. Į juos kaip ir į visus россияне – režimui nusišvilpti, tačiau šitoji grupė – русские – gali būti (ir yra) išnaudojama svarbiam tikslui – menamam jų teisių gynimui visame pasaulyje. Tai jų labui Donbasas paverstas rūkstančiomis dykromis ir nusėtas minų laukais. Tai juos ginti pasirengusi motušė Rusija tą patį padarytų visoje Europoje, jei nebijotų netekti paskutinių Ukrainoje dar neišmuštų dantų.

Save kaip paskutinę žmonijos viltį Vakarų nuopuolio akivaizdoje pateikianti Rusija propagandiniuose naratyvuose piešia fantastišką vaizdą, esą rusų kalba yra trečioji populiariausia pasaulyje, nusileidžia tik anglų ir mandarinų dialektams. Akivaizdus melas, nes ja kalba tik 258 milijonai – lygiai milijonu daugiau nei portugališkai. Tai – dar prieš karą surinkti oficialūs Jungtinių Tautų duomenys, kuriems įtakos turi ne tik kasdien Ukrainos frontuose bent 600–800 orkų sumažėjanti kalbėtojų minia, bet ir akivaizdus daugybės buvusių okupuotų teritorijų nenoras ateityje turėti ką nors bendra su šia „didžia kultūra ir jos dialektu“ – nuo Ukrainos iki Kazachstano.

Ir vis dėlto, mokėti rusų kalbą yra naudinga – bent daliai mūsų, gebančių atskirti grūdus nuo pelų. Įdomu stebėti, kaip visokie maksimaliečiai ir kiti klounai stropiai nurašinėja rusiškus naratyvus apie pasaulinį sąmokslą, o prasigėrę generolai rengia viešas diskusijas pagal parengtus punktus apie tai, kas gi kaltas dėl šio karo: Rusija ar vis dėlto Ukraina? Jiems dar nėra aišku, bet viską suprasti padeda rusiškai kalbantys jų kuratoriai.

Didžiausia rusų kalbos mokėjimo nauda yra galimybė pažvelgti į jų prigimtį per žodžius, sąvokas ir klasikinius siužetus. Didžiausias liaudies numylėtinis ir archetipinis herojus – tai tinginys Jamelė, kuris gauna princesę ir karalystę kalbančios lydekos dėka. Žodis, reiškiantis darbą, труд turi bendrą šaknį su žodžiu „sunku“ – трудно. Bet dar geriau požiūrį į šią veiklą atspindi kitas sinonimas – работа, kuris yra susijęs su žodžiu раб, reiškiančiu vergą.

Galbūt čia slypi atsakymas į klausimą: kodėl ši agresyvi, milžiniška ir išteklių turtinga valstybė iki šiol neužkariavo nieko daugiau nei jos laukinės teritorijos? Iš visų 14 savo turimų kaimynių neužpuolusi vienintelės Norvegijos, ji yra per tingi, pernelyg inertiška ir nevaldoma, kad sugebėtų generuoti kažką daugiau nei nuolatinę chaoso ir beprasmio smurto grėsmę visiems, kuriems likimas lėmė gyventi netoliese.