Liudas Dapkus. Proto sutemos, išmaniųjų idiotų aušra

Iki praėjusios savaitės apie Daitoną buvo girdėję nebent šio tylaus miestelio Masačiusetso valstijoje kaimynai. Dabar tą pavadinimą žino ne tik visa Amerika. Jis plačiai nuskambėjo po visą pasaulį – kartu su Jacko Teixeira pavarde. Laibą 21 metų vyruką, mūvintį raudonais šortais, balandžio 14-ąją išsivedė ginkluoti FTB agentai. Nacionalinės gvardijos karys apkaltintas neteisėtu slaptų vyriausybės dokumentų saugojimu ir perdavimu. Jam gresia iki 15 metų kalėjimo.

Kas tas Teixeira ir ką tokio baisaus jis iškrėtė? Ogi nutekino beveik viską, ką tik buvo sukaupusi JAV valdžia apie paramą Rusijos užpultai Ukrainai, kariaujančių pusių nuostolius bei kitą įslaptintą informaciją. Ar jis yra rusų šnipas? Labai menka tikimybė. Tai gal čia koks idėjinis kovotojas už taiką? Irgi – ne. Tai kas gi tas Jackas iš Daitono Masačiusetse? Ogi išmanusis idiotas. Tipiškas naujos rūšies hominidų atstovas, užaugęs melsvoje mažųjų ekranų šviesoje.

Pamenate Julianą Assange‘ą? O Edwardą Snowdeną? Tuos iš Kremliaus fondų penimus veikėjus, kurie vogė įslaptintą informaciją ir viešino ją – esą norėdami demaskuoti supuvusius Vakarus, nors iš tiesų veikė pagal Vladimiro Putino chuntos darbotvarkę. Tačiau ponaitis Teixeira – ne toks. Skelbti klasifikuotą informaciją jį paskatino visai ne FSB verbuotojai ar už tėvynės išdavystę pažadėti milijonai. Jaunasis karys tai padarė, nes yra durnas. Tiesiog.

Pamirškite laikus, kai slapti failai būdavo perduodami priešui priklijavus dėžutę su mikrofilmais kur nors parko medžio drevėje. Jackas Teixeira juos paskelbė norėdamas padaryti įspūdį panašiems į save žindukliams – kultinio kompiuterių žaidimo „Minecraft“ diskusijų platformoje „Discord“, kur šiaip jau galima rasti visko.

Už jauno žmogaus dramos slypi kai kas daugiau nei nuostaba dėl Pentagono vidinių procesų, užprogramavusių šį tarptautinį skandalą. Kitaip, nei teigia naivūs JAV leidinių „karo ekspertai“, dokumentų paviešinimas neturi jokio poveikio Ukrainos generalinio štabo planams rusų okupantų atžvilgiu. Nepaaiškėjo kažko tokio, ko nebūtų žinoję bent truputį besidomintieji šiuo karu. Teixeiros istorija svarbesnė mėginant geriau suprasti Z kartą, kurios atstovai jau užaugo ir ima daryti realią įtaką pasauliui.

Kai kalėjimo uniforma aprengtą Jacką tardys FTB tyrėjai, mėginantys sudėlioti šio nusikaltimo priežastis ir logiką, įtariamasis nežiūrės jiems į akis. Bus jas nudelbęs ir teisme, kai reikės išklausyti nuosprendį. Ne todėl, kad jam būtų gėda – tiesiog tai yra vienas ryškesnių Z kartos skiriamųjų bruožų. Nenoras, negalėjimas ar net baimė žvelgti kitam žmogui į akis – psichologinis fenomenas, būdingas daugybei individų, gimusių tarp 1997 ir 2012 metų.

Kaip pastebi mokslininkai, tai – socialinio saugumo ir naujųjų technologijų sąlygomis išaugę (bet dar nesubrendę) žmonės. Juos visą gyvenimą veikė keli svarbūs faktoriai: drausmės deficitas, emocinio skatinimo perteklius ir fizinio kontakto pakeitimas interakcijomis su išmaniaisiais įrenginiais. Jų niekas nebardavo (beveik) šeimoje, jiems nerašė dvejetų mokykloje, o aukso medalius dalijo vien už tai, kad jie sekmadienį atėjo į bėgimo renginį. Šie žmonės nėra girdėję apie savidrausmę, tačiau žino viską (ar bent jau taip įsivaizduoja) apie naująsias technologijas.

Tyrimų duomenimis, nuolatinis bendravimas su virtualiais draugais skystųjų kristalų ekranuose bent iš dalies lemia ir negalėjimą žiūrėti realiam žmogui į akis. Toks šalutinis fiziologinis reiškinys, lydintis tai, ką kadaise vadinome surikatos poza: rankose – telefonas, galva – nunarinta, vyzdžiai – ekrane. Žemyn.

Neseniai vienoje parodoje teko matyti pribloškiantį moksleivės dailės darbą: didelės drobės viduryje – susigūžusi juoda figūra, aplink – daugybė akių obuolių, stebinčių ją iš visų pusių. Dar dvi milžiniškos krauju pasruvusios akys dėbso iš paveikslo į žiūrovą. Autorė darbo aprašyme tvirtina, kad įkvėpimu tapo jos kartos vaikų baimė būti stebimiems ir sekamiems. Tai – mokslui seniai žinoma skopofobija, kuri anksčiau pasireikšdavo tik retais atvejais. Z kartos atveju yra kitaip.

Kaip manote, kodėl šiais laikais moksleivių nekviečia atsakinėti prie lentos? Kodėl net gerai dalykus išmanantiems vaikams egzaminai kelia egzistencinį siaubą? Kodėl elementarus žinių patikrinimas gerai pažįstamų mokytojų akivaizdoje tampa gniuždančia patirtimi? Galbūt tai susiję su naujaisiais įgūdžiais ir įpročiu gyventi virtualioje realybėje, kur jauni žmonės jaučiasi saugūs, tvirti ir savimi pasitikintys?

Jei skopofobiją vis dar galima priskirti egzotiškiems sutrikimams, kita baimė yra kur kas plačiau paplitusi ir ne mažiau gluminanti. Tai – telefonofobija, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų visuotinio mobiliųjų paplitimo laikais.

Ar pastebėjote, kaip nenoriai paaugliai kalba telefonu? Kai kurie jų apskritai neatsiliepia į skambučius, tokiu elgesiu nervindami tėvus, mokytojus, trenerius. Jų kalba – tai žinutės, simboliai arba video pranešimai. Kalbėjimas, skambutis – tai aliarmas, kai bet kas gali bet kada užklupti, įsiveržti į saugų burbulą. Tai nejaukus potyris, kurio jie vengia. Kalbėti vis dar lengviau, nei pažvelgti į akis, tačiau šis įgūdis irgi nyksta, veikiamas dar vieno faktoriaus – chroniškos alergijos tekstams ir knygoms. Baigiantį nunykti gebėjimą rašyti ranka apskritai reikėtų pamiršti. Palikime kadaise mąstymą lavinusį, o dabar į užmarštį grimztantį keistą ritualą.

Kiekviena nauja karta būna atviresnė naujovėms nei ta, kuri ją pagimdė. Z vaikai – ne išimtis. Jiems teks svarbi užduotis: kažkaip suprasti dirbtinį intelektą. Tada išmokti su juo gyventi, o sėkmės atveju išsaugoti žmonijos paskirtį ir prasmę šioje planetoje.

Vos pernai lapkritį į pasaulį paleistas „ChatGPT“ pokalbių robotas tapo nauju smalsuolių ir narcizų magnetu. Vieni ten kuria savo asmeninius aprašymus, kiti tyrinėja šito AI galimybes ir piešia (jų manymu) apokaliptinius scenarijus visiems tekstų kūrėjams ar apskritai rašytojams. Randasi dar keistesnių klientų, kurie ten įveda savo ligos simptomus ir džiūgauja gavę roboto nemokamai išrašytą ligos diagnozę. Visai kaip sename anekdote: jei ligą diagnozavo „Google“, gydytis teks pagal „YouTube“.

Šitie pagal daugeliui nesuvokiamus algoritmus veikiantys projektai visai neatrodo juokingi į juos pažvelgus atidžiau. Išmanusis idiotas Teixeira – tik vienas iš daugybės virtualaus pasaulio labirintuose protą pametusių varguolių. Antai Montanos valstijos valdžia pakilo į kovą su vėjo malūnais uždrausdama į išmaniuosius įrenginius diegti kinišką programėlę „TikTok“. Ja naudotis griežtai nerekomenduojama JAV valstybės pareigūnams. „TikTok“ kelia neįprastų problemų ir Europoje. Vieno Norvegijos regiono valdžia, leidusi kinams pastatyti tarnybinių stočių centrą, netyčia užkirto kelią vietinei kompanijai atidaryti naują gamyklą, nes tam paprasčiausiai nebeužtektų elektros energijos. Tarpusavyje gal ir nesusiję, tačiau kai kurias bendras tendencijas puikiai iliustruojantys faktai.

Išsilavinusio idioto fenomenas – jau seniai mokslą dominanti tema, tačiau technologijų proveržis ją kilstelėjo į naują aktualumo lygį. Pastebėta, kad susidūrę su neaiškia situacija žmonės atidžiai neįvertina informacijos ir neieško atitinkamos statistikos. Priešingai – kvailus sprendimus dažniausiai nulemia mūsų išankstinės nuostatos ir suprimityvintos schemos.

Štai klasikinis pavyzdys. Atsakykite sau per 5 sekundes į paprastą klausimą: jei beisbolo lazda ir kamuoliukas kainavo dolerį ir 10 centų, o lazda kainuoja doleriu daugiau nei kamuoliukas, kiek gi kainuoja kamuoliukas?

Elementaraus uždavinio akivaizdoje daugelis žmonių daro tą pačią klaidą. Dešimt centų, atsako jie užtikrintai. Tačiau teisingas atsakymas yra penki, nes lazda kainavo dolerį ir 5 centus.