Jei mūsų laikais tokią legendą pasakotų keliautojai iš Azijos ir Artimųjų Rytų, jie irgi su siaubu minėtų dvi baidykles. Vienos vardas – Lenkija. Kitos – Lietuva. Mes turėtume pasistengti, kad šis pasakojimas anuose kraštuose pasklistų kuo plačiau, o detalės būtų kuo šiurpesnės.
Tam tikra prasme tas mitas jau pasakojamas – kol kas tik pirmosios serijos. Per kelias pastarąsias savaites viešojoje erdvėje nutiko keli dalykai. Pirmiausia į užkulisinės kovos lauką naudingo kvailio vaidmeniui buvo pasitelktas garbusis Strasbūro teismas. Tada Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje rasti keturi lavonai. O paskui į naratyvą įsitraukė žiniasklaidos sunkiasvoriai. BBC parodė siužetą „Mirtinai sušalę prie Europos Sąjungos slenksčio“.
Tai – reikšmingas posūkis šios istorijos siužete. Iki šiol santūriai palaikiusi ES narių kovą prieš Minsko režimo cinišką kampaniją, Vakarų žiniasklaida pamažu keičia toną. Žurnalistams pavienių žmonių dramos visada įdomesnės už politologinius išvedžiojimus ir valstybių nesutarimus. Tai jaudina auditoriją, verčia vyriausybes keisti politiką. Net jei pasakotojai iškreipia reiškinio esmę. Pamenate nuskendusį pabėgėlių vaiką paplūdimyje? Po tos šiurpios istorijos ir garsiųjų nuotraukų Vokietija pavirto milžinišku pabėgėlių magnetu, o to reiškinio pasekmes Europa srebia iki šiol.
Panašiai, gal tik kitu masteliu, bus ir dabar. Viena yra šalta statistika apie apgręžtus ar įleistus imigrantus. Visai kas kita – siužetai ir nuotraukos apie žmonių mirtį. Kai iš beveidės svetimšalių masės ištraukiamas konkrečios šeimos likimas. Vardai, gimtojo miesto pavadinimas, profesija. Ir paskutinių gyvenimo valandų agonija demokratiškos valstybės teritorijoje. Gal – šalia jos.
Lenkijoje, Lietuvoje ar Baltarusijoje išsekusį žmogų ištiko mirtis – jau nesvarbu. Detalės auditorijai neberūpi. Kaip ir visi tie žmogaus teisių pažeidimai, piliečių kankinimai ir mirtys diktatoriaus valdomoje šalyje. Pasakotojui svarbu parodyti siaubingą likimą ir atskleisti paradoksą: svajonių dužimą tuo metu, kai jos atrodė ranka pasiekiamos. Mirtį prie rojaus vartų.
Tokio naratyvo neatsvers jokie valdžios pareiškimai ar viešųjų ryšių kampanijos. Blogai? Gėdinga? Kaip pažiūrėsi. BBC siužetą netrukus pakeitė pasakojimai apie Afganistane sugrąžintas amputacijas ir kitas žiaurias bausmes. Po to – kitos žmonių nelaimių istorijos iš kitų regionų, nes tai – nesibaigiantis procesas. Tačiau žinia apie Scilę ir Charibdę buvo ištransliuota galingiau nei visi ankstesni mūsų bandymai įtikinti žmones Irake, Nigerijoje ar kur jie begyventų susilaikyti nuo pavojingų nuotykių mūsų kraštuose.
Jeigu blogas Lietuvos įvaizdis tose valstybėse yra kaina, kurią turėsime sumokėti už pastangas apsaugoti savo sienas: tebūnie. Kol nėra fizinio barjero, tai yra pati geriausia apsauga nuo naujų masinių antplūdžių. Žinoma, ir žiema, kuri kaip „Sostų karų“ sagoje galų gale ateis, natūraliai užbaigdama šitą puolimo ciklą. Ir suteikdama laiko mums pasiruošti naujam, kuris neabejotinai prasidės pavasarį. Kitų ar dar kažkurių metų, bet galite tuo neabejoti: šita tvora (o dar geriau būtų – siena) Lietuvai dar pasitarnaus.
Be kitų karčių pamokų mėginant suvaldyti dar neregėtą mums krizę, savo kailiu išmokome pačią svarbiausią: už šitos sienos valdo ne kažkoks klounas, bet klasikinis psichopatas, kurio pasitraukimą lydės smurtas. Visų pirma, nukreiptas į savo tautą, bet mes taip pat galime nukentėti.
Globaliame pasaulyje žinios sklinda kaip ratilai nuo akmens tvenkinyje. Visi, kuriems galbūt kilo minčių nusipirkti bilietą į Minską ir pasinaudoti nauja skyle atsidurti Vokietijoje, jau žino apie Scilę ir Charibdę. Matė tas perlytas palapines, maisto davinius, Lukašenkos smogikus ir pjaunančią vielą. O dabar išgirdo ir apie žudantį šaltį. Dabar jie turi galimybę labai rimtai apsvarstyti savo gyvenimą tėvynėje ir palyginti jį su tuo, kas jų laukia pasirinkus šitą kelią.
Taip, šios šalys su nelegaliais imigrantais elgėsi nepalankiai – ir tai yra pats švelniausias žodis, kokiu būtų galima apibūdinti jų gyvenimo sąlygas, išstūmimo politiką ir kitus išbandymus. Labai gaila tų silpnųjų ir pažeidžiamų, atsidūrusių šitame Rytų Europos pragaro katile. Galima suprasti savo darbą dirbančių žmogaus teisių gynėjų, vakariečių žurnalistų ir advokatų veiksmus. Jie daro tai, iš ko valgo duoną kasdienę.
Žinote, gaila ir tų dešimtimis per savaitę Lietuvos ligoninėse nuo COVID-19 mirštančių neskiepytų ligonių. Tačiau ir vieni, ir kiti laisva valia, nieko neverčiami pasirinko neveikimą arba veiksmus, kurie juos atvedė štai į tokią situaciją.
Vieniems niekuo padėti jau negalima, kitus Lietuva gelbsti – tuos daugiau nei keturis tūkstančius, kuriuos kasdien maitina, šildo ir klausinėja, ar kartais dar nesinori grįžti namo.
Šioje nelegalios imigracijos krizėje ar hibridinėje atakoje – vadinkite, kaip norite – yra daug melo ir manipuliacijų. Bėgantieji nuo karo, kaip aiškėja, yra visai ne tie, kuo prisistato. Tamsaus gymio vyrukai dažytais plaukais atvykę visai ne iš Afganistano, bet iš Maskvos, kur smagiai gyveno pastaruosius dvejus metus, o tada lyg burtų lazdele mostelėjus be dokumentų, bet su Strasbūro teismo raštu, atsiduria Lietuvos pasienyje.
Advokatė sako, kad aplinkybės nesvarbu – juk reikia gelbėti šaltame šlapiame miške vargstančius žmones. Ji savaip teisi – juk nepaliksi nelaimėje. Net jei tai būtų Islamo valstybės kariai, ar GRU instruktažą baigę agentai. Tokia turi būti civilizuota, žmogaus teises gerbianti ir visus pabėgėlius priimanti demokratija. Tegu paskui tarnybos aiškinasi, kas tokie. Neabejoju – išsiaiškins, ir tai taps dar viena baisia legenda visiems, kurie naiviai mano, kad šitose miškingose teritorijose gyvena tokie pat tingūs ir paiki europiečiai, kurie įsileidžia, moka pašalpas, stato maldos namus ir nereikalauja dirbti. Ne, čia gyvena baisūs, laukiniai žmonės. Šitas vietas geriau pamiršti ir ieškoti kitų plyšių.
Atšiauriai elgdamiesi su ateiviais mes nebūsime vieni. Trojos arklių nebenori ir kiti. Net Jungtinės Valstijos, kurias kadaise sukūrė emigrantai, antplūdžio akivaizdoje elgiasi panašiai. Krizę prie Meksikos sienos šį mėnesį sukėlusi Joe Bideno administracija po kelių savaičių atsikvošėjo ir išsižadėjo savo žodžių, kad Haičio imigrantai nebebus deportuojami. Žinia apie galimybę likti paskatino dešimtis tūkstančių plūstelėti į pasienį Teksase, apsigyventi po tiltu ir tikėtis prasmukti į JAV. Tai buvo abipusė klaida.
Ji jau ištaisyta: iš Teksaso oro uostų į Haitį kyla pilni lėktuvai. Nelegalūs imigrantai grįžta ten, kur pradėjo savo kelionę. Lietuva, besąlygiškai remianti Vašingtono karines operacijas užsienyje ir narsiai stojusi jo pusėn šaltajame kare su Pekinu, galėtų perimti šią oro tiltų praktiką. Į Iraką ar dar kur nors – tai tik techninės detalės. Žiauru? O kaip gi! Juk gyvename vienoje baisiausių Europos valstybių.