Liudas Dapkus. Tas paskutinis mus vienijantis dalykas

„Vienybė težyyydi“... Virš galvos nerimastingai plevėsuojant trispalvių šilkui ir tūkstančiams balsų aplink mus giedant šiuos žodžius kūną dilgino maloni srovė – tarsi stovėčiau šalia kažkokio galingo generatoriaus. Krūtine kilo ir gerklę gniaužė šiltos bangos, o galvoje pulsavo tik viena mintis. Viskas bus gerai!

Tai buvo toji stebuklinga 1988-ųjų vasara. Artėjo mano paskutinė rugsėjo 1-oji LTSR mokykloje, tačiau mokslai ar egzaminai nerūpėjo. Kaip ir milijonams gerokai už mane vyresnių žmonių – tą vasarą nublanko studijos, darbai ir buities rūpesčiai. Tai buvo labiau nuojauta, nei žinojimas: liudijame kažką nepaprastai svarbaus, tai, apie ką rašys istorijos vadovėliuose.

Buvo dar kai kas: tuose masiniuose mitinguose ir vakarais klausantis Sąjūdžio žmonių per TV subrandintas jausmas. Priklausai kažkam daug svarbesniam, nei tu pats esi. Netrukus įvyks kažkas nepaprasta. Kaip pasakytų antropologas, tai buvo klasikinis tapimas gentimi. Tomis akimirkomis ir dienomis buvo sukurtas bendrystės projektas. Iš jo atsirado šalis, kurioje dabar gyvename.

Tačiau nei svaiginantis adrenalinas, nei jo palydovas kortizolis negali gyslose siautėti be galo be krašto – jie ne tik sutelkia kovai, bet ir ima pamažu naikinti kūną, jei šis ilgai negrįžta į bazinį būvį. Todėl susitelkimas, ištikęs mūsų tautą 1988-1991 metais, buvo anomalija, nukrypimas nuo statistinės kreivės. Jau 1992 metais piliečiai sugrįžo į įprastinį modus operandi, pilką, bet saugų kasdienybės, ydų, pakilimų ir nuopuolių ciklą. Apskritą žmogiškosios komedijos ratą.